Einu... Einu tarsi vaiduoklis, tyliai ir bejausmiai...Aplink tamsu...Nebijau...Galvoje ūžia vienintelė mintis...Skausmas...Mane glosto vienintelė mintis...Liūdesys...Mane apkabinusi laiko vienintelė mintis...Mirtis...
Žingsniuoju tyliai, bet užtikrintai... Jaučiuosi tyra lyg vandenynas... Bet koks vandenynas jai jame neskęsta laivas...Šį kart tai yra mano laivas...Mano siela...Mane valdo mirtis...
Tamsa aplik mane tirštėja...Atsisukus atgal matau tik tamsą...
Duodu ranka pačiam velniui, atiduodu jam savo siela...bet už manęs stovi tuo metu pats didžiausias blogis...Jis stumia mane...O aš nebesikabinu, nesilaikau...Tiesiog einu...
Ant ligoninės stogo vėsu. Aplinkui naktis...Bet stogas jau užimtas...Ten stovi Jis...Beprotiškai gražus lyg dievaitis nusileidęs iš dangaus, lyg auksinis velnias pakilęs iš juodžiausių pelenų...
Einu link Jo... Prie krašto... Prisėdu...Tarsi pirmą kart pajaučiau šaltį besiskverbianti pro plonyčius ligoninės naktinukus...Jis nieko nesako, tik priglaudžia mane prie savęs, bei apgaubia savo šiltom rankom... Bet jo šiluma šį kart kitokia, silpna lyg vos rusenanti ugnelė, silpna ir liūdna... Silpna ir abejojanti...Silpna...ir silpna...
Tyla perskrodžia jo balsas:
-Argi ne gražu? Tamsa...Visi sako, kad tamsa blogis. Kad joje slepiasi baugūs dalykai...
-Tamsa yra blogis, ji stumia ir traukia, skatina tamsai...-Tyliai jį pertraukiu
-Tamsa baugi...Visi bijo to, ko negali paaiškinti, ko negali matyti...Bet be tamsos mes nematytųme žvaigždžių...Nematytųme mėnulio...Nematytųme nakties...Matytųme per daug...Pavargtųme...ir mirtųme...Be nakties negirdėtųme tylos...Nepažinõtųme šalčio...-jam atsidūstant iš jo lūpų pasipila balti, vos matomi garai...-Mes bijome tamsos, nes nematome kas už jos slepiasi, prašome šviesos... Naktis, tai tamsa, ji mažiausią kambariuką paverčia neaprėpiama erdve, skandina mus gyliausioje bedugnėje...Bet tada juk mums padeda žvaigždės. Apšviečia, neleidžia pasiklysti tamsoje, bei netrugdo mūsų sapnų, tų gražių vizijų kurios irgi atsiranda iš tamsos...Dienos ir nakties karalystės, tai tarsi du skirtingi pasauliai kilę iš priešingų polių, susimaišę per šį laiką...Naktis tamsiausia tik iki saulėtekio, nes poto pradeda aušti...
Jis pakyla... O su Juo ir pirmieji saulės spinduliai...
YOU ARE READING
Wings//Completed//
Short StoryKartais blogos mintys būna tai ko mes bijome labiausiai... -skirta liudniems žmonėms, kai jiems liūdna.!!??? ⚠⚠Istorija įkvėpė grupės "bts" dainos ⚠⚠ Istorija buvo neseniai redaguota. Pataisytos (tik pastebėtos) klaidos.
