Ji nesipriešina, ji ant tiek girta jog nebesiorentuoja aplinkoje. Šviesi jos oda žvilga nuo prakaito. Gėlė ta trumpa suknelė, atidengianti dalį šlaunų lipte prilipusi prie kūno, plaukai susitaršę, apsiblaususios akys nieko nemato. Nemato manęs. Nemato mano akių, todėl man nebaisu. Nebaisu ją liesti.
Aš ją liečiu. Liečiu grubiai. Kandu. Kandu į kakla, kandu į apnuogintą krutinę, kandu į nuo prakaito sūrią jos šlaunį. Ji šiek tiek muistosi. Aš žinau jog jai patinka, nors ji pati to nežino. AŠ ŽINAU KAIP JĄ LIESTI.
jei ji nebūtų manęs atstūmusi, nebūtų sužaibavusi akimis. Viskas būtų buvę gerai ji tiesiog būtų
apsilaižiusi savo lūpas, apatinę krimstelėjusi ir kaip niekur nieko tarstelėjusi
"tavo vazelinas citrinų skonio"
ESTÁS LEYENDO
Tavo vazelinas citrinų skonio *Baigta*
Historia CortaJi apsilaižo savo lūpas, apatinę šiek tiek krimsteli. Ir kaip niekur nieko tarsteli. "Tavo vazelinas citrinų skonio"
