Cherry lips

•Vyšnia•

•2018 metai. Kultūros namai, konkursas "Geriausia gyvenimo istorija"•

- Sveiki, mano vardas Istorija. Šį vardą gavau, kai man buvo vieneri, tėvai niekaip neapsisprendė, koks vardas man labiausiai tiktų, arba tiesiog mane užmiršo.-prunkštelėjau. Giminės, tėvai, vaikai darželyje, auklėtojos, vadindavo mane vyšnia, tikriausiai dėl mano natūraliai vyšninių lūpų, kurios nekeičia spalvos jau 17 metų nuo mano gimimo. Taip, man 17. Per visus šiuos metus aš supratau, kad esu kitokia, kad neturėjau gimti čia, šioje planetoje. Taip sakau todėl, nes viską matau kitaip, girdžiu kitaip, net kalbu kitaip, nei atrodo turėčiau, nei visi žmonės esantys aplinkuj.
Kartą, stiklinei vandens nukritus nuo stalo virtuvėje, ji sudužo ir pabiro į tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt keturius gabaliukus, trys iš jų buvo didesni, o kiti visai mažyčiai. Iš kur aš tai žinau? Man ir pačiai kyla klausimas, bet prieš prieinant sušluoti šukių nuo plytelių, aš tą skaičių girdėjau mintyse, aišku, dėl įdomumo suskaičiavau, didesni gabalai iš tikrųjų ir buvo trys, o mažučius gabaliukus suskaičiavau apytiksliai.. Skaičiavimai atitiko mano mintyse išgirstus skaičius. Po šio įvykio nepraėjus nė mėnesiui, su šeima važiavome iškylauti. Kopėme į kalnus. Palypėjus ant didelio akmens, panašiai už aštuoniasdešimt metrų nuo ten, kur aš stovėjau, matėsi krioklys. Aš aiškiai girdėjau jo čiurlenimą, nors man už nugaros rėkavo mano trys broliai, mama su tėčiu dainavo kažkokią dainą, kurios žodžių nė negirdėjau, nes viską užgožė čiurlenimo garsas. Grįžus iš iškylos, mokykloje rašėme matematikos kontrolinį, nemokėjau visiškai nieko, bet reikiamas formules mačiau taip aiškiai, lyg jos būtų buvę užrašytos ore, tiesiai man prieš akis. Mokytojas mane vis girdavo už gerus pažymius, nors stebėdavosi, kodėl jie tokie geri, man visai nelankant jo pamokų. Jaučiuosi taip, lyg būčiau sniegas rožių šiltnamyje, kuris logiškai, neturėtų čia būti.. Tuo ir baigsiu savo istoriją, maniškė ko gero bus trumpiausia iš visų prieš tai pasakotų, bet aš neatėjau čia laimėti..

╰╮╰╮╰╮

Baigusi pasakojimą, išėjau iš kurtūros namų šiek tiek apsvaigusi. Pati nežinau kodėl taip jaučiausi. Gal nuo didžiulio žmonių kiekio, nesupratingais žvilgsniais spoksojusių į mane, o gal dėl to, kad pagaliau išdrįsau papasakoti keistus įvykius, kurie man jau atrodė normalūs.
Išėjusi į kiemelį pradėjau dairytis, nes kažkur jame manęs turėjo laukti Whybornas. Jo nebuvo niekur aplink. Šiek tiek sunerimau, bet per daug nesijaudinau, nes vis dar jaučiausi lengvai apsvaigusi.

Whybornas yra mano geriausias draugas nuo tada, kai mums abiems buvo keturiolika.
Vidutinio ūgio, visada išsitaršiusiais, smėlio spalvos plaukais, smailute nosimi ir be galo giliomis, gelsvai žaliomis akimis, kuriose, atrodo, gali paskęsti.

Nuo jo visada sklisdavo begalinės šilumos, gėrio ir saugumo pojūtis. Su juo aš jausdavausi rami, nors su jokiais kitais žmonėmis man taip jaustis niekada nepavykdavo.

_ _ _

Iš rankinės išsitraukiau telefoną, nes išgirdau garsą, kuris reiškė naują žinutę, tiksliau bent kelias. Tačiau, pirma pastebėjau savo vyšninės spalvos nagus, kurie buvo baisiai nulūžinėję, apsitrynę, o tamsi spalva nubluko ir vaizdas buvo toks, lyg būčiau pamirkiusi savo pirštų galus kraujyje, o ant nagų jis uždžiuvo ir liko.. Po to mano akys sufokusavo visai kitą vaizdą, kurį mačiau taip, lyg būčiau sapne. Tai buvo žinutės, gautos nuo Whyborno. Jų buvo bent dvidešimt, atsiųstos viena po kitos. Iš pradžių jis rašė, kad negalės ateiti, kad šiandien nebesusitiksim. Vėliau pamačiau kažkokį neaiškų tekstaą vien iš raidžių nesusijusių tarpusavyje, kol viskas, ką mačiau aplink ir priešais save, pradėjo pamažu nykti...