Cherry lips

•Tyla•

-Labas!- išgirdau ir atsisukusi pamačiau Whyborną. Jis buvo toks, kaip visada. Gyvas.. Taip sakau, nes jį pamačiusi aš atgydavau. Jo platūs pečiai ir trvirtos rankos visada mane priveradavo jaustis ne tik saugesne, bet ir gyvesne.

-Whybai? Ką tu čia veiki?- pasimetusi paklausiau.

- Kaip suprasti, ką veikiu? Juk tarėmės susitikti, tai aš ir atėjau.- keistai užtvirtintu balsu pasakė Whybornas.

-Bet... Tu man rašei, kad neateisi..- pasakiau be galo pasimetusiu ir šiek tiek išigandusiu tonu.

- Nerašiau! Tau gal smegenis paveikė tas konkursas?- besijuokdamas paklausė.

-Ne... Nežinau. -įnirtingai kišau rankas į rankinę, ieškodama telefono, ištraukusi jį planavau parodyti Whybornui jo siųstas žinutes, bet atsirakinusi telefoną nustėrau.. Jo žinučių nebuvo.

-Viskas gerai? Kažkaip išbąlai...-girdėjau didelį susirūpinimo ir smalsumo prieskonį Whybo balse.

-Tai... Kaip suprast? Aš mačiau tavo siųstas žinutes savo telefone, aš jas skaičiau!-suraukusi kaktą ir žvilgčiodama tai Whybui į akis, tai į savl telefono ekraną, tiesiog rėkdama aiškinau tai, ką mačiau.

-Eii, nusiramink... -atsargiai uždėjo savo tvirtą ranką man ant peties- Žinau, tau kartais taip būna, aiškiai matai ir girdi dalykus, kurių kartais net nėra...

-Tai buvo! aš puikiai atsimenu, aš mačiau... Whybai, nuo kada manim nebetiki?-surikau.

-Nusiramink, viskas gerai, aš tikiu tavim, tik šiek tiek abejoju tavo pasakojimu..-nepasitikinčiu tonu, švelniai tarė.

-Tu rimtai? Dabar jau ir tu manim abejosi? Ačiū, labai tau ačiū.-pasipiktinusi tariau.

-Man taip patinka, kai tu niurzgi-nusijuokė.

Nenorėjau vėl pyktis su juo, dėl to nieko nebeatsakiau.

╰╮╰╮╰╮

Whybornas palydėjo mane iki namų ir mums reikėjo atsiveikinti:

-Iki,-apsikabino,-nesijaudink dėl to įvykio šiandien...

-Nesijaudinsiu.-be emocijų tariau.

-Aš tau paskambinsiu, gerai?- vėl apsikabino, o aš nieko nesakiusi nuėjau link namų durų.

╰╮╰╮╰╮

Be galo laukiau, kol pagaliau galėsiu išsikraustyti iš savo namų, o gal net ir iš šio miesto. Gyventi su šeima buvo begalinė kančia, nes viskas, ką jie darė, mane tiesiog varė iš proto. Vienintelis dalykas, kuris šiame name nebuvo toks erzinantis, tai mano kambarys, kuriame niekada nebūdavo šviesu, tik niūri prieblanda ir sklindanti šviesa iš virtuvės, kurioje tėvai visada sėdėdavo ir klausydavo savo mylimiausios "hurts" grupės dainos, kurios žodžius namuose visi girdėdavo kiekvieną dieną ir jau buvo išmokę atmintinai. Mažyčiai kambariai, žemos lubos ir seni daiktai, kuriais buvo užkrauti namai. Vienas brolių kambarys, tėvų miegamasis, virtuvė mano kambarys ir tamsus, ilgas koridorius. Atrodo, visiems visko užteko. Na, bent jau būdavo jauku. Aišku, ne visada, o tik tuomet, kai namuose nebūdavo tėvų. Mat, jiems išvykus, broliai vis kažkur išeidavo, o aš turėdavau likti viena, kad "saugočiau namus", kaip liepdavo tėvai... Galbūt, kitoms, mano amžiaus paauglėms, nebūtų drąsu dažnai būti paliktoms vienoms namuose, tačiau aš tik ir svajodavau apie dienas, kuomet vėl galėsiu būti viena.

Mintis nutraukė skambutis. Paėmiau telefoną ir vėl pirma pamačiau savo nagus, kurie dabar buvo smailūs, kaip kokio nors plėšraus gyvūno, o jų galai vyšniniai raudonos spalvos. Vėl kraujo... Po to pažiūrėjau į telefono ekraną "Whybas♡ is calling..". Atsiliepiau, bet neišgirdau nė menkiausio garso. Kitoje ragelio pusėje niekas nekalbėjo, tylėjau ir aš. Man darėsi nejauku ir jau buvau pradėjusi galvoti apie siaubo filmų scenarijus, bet kažkas aidinčiu balsu suriko:

-Tyliau!