Trys dienos ir devynios valandos,
Kas pamanys, jog man nepakaks?
Trys dienos ir devynios valandos,
Prapulsiu pasauly, kai josios sukaks.
Tik akimirkos laiko tėkmėj siautulingoj,
Ir ilgesio kupinos svajos kape.
Išnyks jos mano širdy graudulingoj,
Kai tamsoj apkabinsiu save.
Kodėl čia tamsu, ir kur aš esu?
Tylinčios akys, prašau, prakalbėkit.
Be kūno, be sielos, čia šitaip vėsu,
Negalit? Nerėkit, prašau man padėkit!
Žodžiai be geismo nesurenčia mūrų,
Krūtinė išdegus, pelenais užbarstyta,
Pasauly numirti yra tūkstantis būdų,
Bet man širdis nagais sudraskyta!
Perbraukiu pirštais per nuosavą veidą,
Sustoju sekundei... tavo lūpų nėra.
Sumoku už aistrą aš didelę kainą,
Nes visą aplinkui tik skaudulio dulkės tėra.
- Nebuvo, netikra, tai sapnas,- kalbu.
Bet gerklėj toks akmuo, jis trugdo kvėpuot!
Ir žodžiai ir akys, net kvapas - tabu,
Negalėsiu per amžius vaizduotėj gyvuot.
Aš dar nenubudus, dar tu čia esi,
Susiveja pirštai, delnai susiglaudžia, jauti?
Atsakyk man, mano svajone šviesi,
Jei neesi tikras, kodėl mes stovim šitaip arti?!
Gal tai stiklas, ar burtas, miražas rūke,
Tavo lūpos, jos šnabžda, bet aš negirdžiu!
Aš rėkiu, - pasiliki, neišnyki, būkim drauge!
Bet saulė jau teka, tamsos aš geidžiu!
Ir išnyko tas šypsnis iš mylimo veido,
Vėjas išsklaidė mintis tarsi smėlį
Tik tavą balsą išgirsti likimas man leido:
- Vaikaisi, kvailiuke, tik jausmo šešėlį.
Bet aš žinau, kad ir vėl tu meluoji,
Širdis juk išduoda, ji plazda delne.
Ir štai šukes tu jos it trupinius šluoji,
O aš vis dar klausiu, - Nubusiu, gal ne?
Jaučiu kaip šaltis sielą sukausto ledu,
Šviesos akyse užgęsta, vėl daros tamsu.
Ir pakylu nuo žemės, aš į sapną krentu,
Į savo ilgesio kupiną liūną iš lėto grimstu.
Trys dienos ir devynios valandos,
Tai visa kas mums liko praleisti kartu.
Trys dienos ir devynios valandos,
Greit persmeigsi širdį išgaląstu kardu.
Ir neregės mano akys šildančio šypsnio,
Nebejaus net liepsnų šis kūnas išvargęs,
Nebeliks atminty to džiugesio blyksnio,
Išnyks sutemoj klajūnas širdį pavergęs.
