Konspektai apie kūrybinį rašymą

Orson Scott Card „Characters and viewpoint"

Šita knyga man nepatiko, pasakysiu iš karto. Ėmiau skaityti nes girdėjau apie ją ganėtinai daug rekomendacijų. Iš pradžių pasirodė visai pasirodė įdomi, bet kuo toliau tuo labiau ėmė atrodyti, kad nebeperskaitau nieko naujo ir kiekvienas šių knygų autorius vis kartoja tas pačias taisykles.

Šioje knygoje labai detaliai aiškinama apie tai, kokie turi būti knygos veikėjai ir koks turėtų būti pasakotojas. Apie metodikas kalbama nedaug, tik bandoma išaiškinti ta logiška struktūra, kuri daug skaitant atrodo lyg ir savaime suprantama.

Nesugebėjau sukonspektuoti 182 puslapių informacijos, bet gal tiesiog pateiksiu keletą taisyklių iš knygos pradžios.

Kas yra veikėjas? Kokias savybes jis turi turėti? Apie ką reikėtų pagalvoti jį kuriant, kad skaitytojui jis atrodytų įtikimas?

· Veikėjas yra tai, ką jis daro. Dar vienas taisyklės „parodyk, o ne papasakok" pavyzdys. Jūs galite vienoje pastraipoje papasakoti skaitytojui visą informaciją, kurią jis turi žinoti apie jūsų kuriamą veikėją, bet jei rašysite, kad jūsų veikėjas „patikimas", o kitame puslapyje jis išduos draugo jam ką tik pasakytą paslaptį, tai tas jūsų apibūdinimas - šuniui ant uodegos.

· Veikėjas privalo turėti motyvą. Čia kaip sako teatre – jei aktorius išeina į sceną jis turi motyvą KODĖL išeina, ir tas motyvas nėra tiesiog atsistojus teisingai pasakyti žodžius. Taip ir literatūriniai veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip dėl to, kad tam elgesiui turi kažkokią konkrečią priežastį. Jei tikrame gyvenime mes ne visada suvokiame žmonių motyvus, literatūroje skaitytojas juos suvokti turėtų. Kitu atveju veikėjas gali atrodyti nelogiškas ir neįtikimas.

· Veikėjas privalo turėti praeitį. Nebūtina jos visos atpasakoti, bet autorius privalo žinoti ir suprasti kokia buvo jo aprašomo veikėjo priešistorė, vien dėl to, kad suvoktų kodėl jis toks, o ne kitoks dabartiniu momentu.

· Veikėjas gali turėti kokią nors reputaciją. Žinoma būna veikėjų apie kuriuos kiti veikėjai nieko nežino, bet jei prieš mums „sutinkant" knygos veikėją kiti veikėjai jau kažką apie jį žino ir kalba, tai gali gerai pasitarnauti piešiant jo portretą ir nukreipiant skaitytojo dėmesį ten, kur norite nukreipti (net jei tą dėmesį nukreipsite klaidingomis kryptimis! ).

· Veikėjas neturėtų būti stereotipiškas. Kodėl? Nes tada skaitytojui ims atrodyti, kad jį jau pažįsta, supranta koks jis ir jam taps mažiau įdomu skaityti toliau siekiant dar kažką apie jį sužinoti.

· Veikėjui būdingi tam tikri įpročiai ir elgesys. Tarkim, jūsų veikėja visuomet barbena pirštais ant stalo, ar net ir restoranuose prieš valgį meldžiasi, ar niekuomet nepakeičia tualetinio popieriaus ritinėlio, ar susinervinusi sukioja žiedą ant piršto... Ir taip toliau, ir panašiai. Įpročiai ne tik padeda nupiešti veikėjo portretą, bet ir gali būti kokio nors siužeto vingio priežastis, paslaptingos praeities priminimas.

· Kiekvienas veikėjas turi turėti savo talentų, sugebėjimų, pomėgių. Nes juk kiekvienas realus žmogus jų turi.

· Veikėjas turi turėti santykių su kitais veikėjais. Nepamirškite apie tai pagalvoti (ar net užsirašyti) prieš skaitytojui pristatydami veikėją. Nes gali nutikti kaip neseniai mano skaitytoje knygoje: autorius knygos eigoje parašė, kad du veikėjai praeityje kartu turėjo daug nuotykių, nors knygos pradžioje juos aprašė kaip nepažįstamus.

· Kiekvienas veikėjas (dažniausiai) turi kūną. Autorius specialiai palieka išorinę veikėjo išvaizdą paskutiniam punktui. Taip yra dėl to, kad išvaizda yra mažiausiai svarbi savybė norint sukurti realistišką ir įdomų veikėją. Tačiau tai gali būti svarbu. Galbūt veikėjas turi kokių nors fizinių trūkumų, kurie keičia jo gyvenimo būdą, jo charakterį? Čia pabandysiu išversti ir pacituoti autorių: „Tokie dalykai kaip plaukų spalva, veido bruožai, akių spalva, pirštų ilgis, krūtinės dydis ar kūno plaukuotumas dažniausiai yra ganėtinai nereikšmingi, nebent jie kažkuo išskirtiniai. Jei skaitytojas supranta ir žino veikėjo veiksmus, motyvus, praeitį, reputaciją, santykius, įpročius, talentus ir skonį, gali perskaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos net nesužinojęs veikėjo akių spalvos ir vis tiek jausis taip, tarsi jį gerai pažinotų".

Ar verta šią knygą skaityti?

Surizikuosiu pasakyti „ne". Ypač jei taupote savo laiką. Kodėl? Todėl, kad šis autorius užtrunka 182 puslapius papasakoti tai, kas kitiems pavyksta daug greičiau (žr. mythcreants:) ).