Jokio padorumo

1. Laisvė

-Prisimink, kad esi čia tam, jog vėliau taptum daktare. Jei būsi protinga vakarais mokysiesi, o nesibastysi po kvailus studentų vakarėlius.
Stebėjau kietai sučiauptas motinos lūpas, kurios jai šnekant vos prasiskirdavo. Niekada nemačiau jos besišypsančios, net ir dabar, kai ji su tėčiu mane palieka bendrabutyje.
-Žinau, mama.
-Mes abu čia mokėmės, dabar tradicija tęsi ir tu, tad prašau nepadaryk mums gėdos. Miler pavardė čia puikiai pažįstama.
Nutaisiau dirbtiną šypseną, kuri turėjo užtikrinti tėvus, kad supratau jų patarimą, kuris, atrodo, skambėjo kaip grasinimas. Visą gyvenimą buvau aprūpinta. Augdama su geriausiais chirurgais šalyje man gyvenimas buvo apsuptas prabanga, tačiau tai daug kainavo. Nuolat keliaudami tėvai man niekada nesuteikė nei šilumos, nei palaikymo, kurio taip visada troškau. Jie tiesiog bandė kurti savo tobulą kopiją, kuri galiausiai prisidės prie Miler įtakos pasaulyje didinimo.
-Man viskas bus gerai.

Suprasdami, kad laikas mane palikti, tėvai nejaukiai susižvalgė. Pirmą žingsnį žengė tėtis, kuris paskubomis mane apkabino. Mama to nepadarė, tačiau įsistebeilijo į mano akis. Galiausiai jos žvilgsnis pradėjo deginti, todėl neatlaikiusi nusukau žvilgsnį. Mama atsiduso ir spustelėjo man ranką. 
-Skambink jei ko prireiks. Iki, Lėja.
Tada jie abu išėjo, palikdami mane vieną. Pamažu pradėjau krautis daiktus iš lagamino. Jame buvo gausu mokyklinio tipo drabužių, kurie buvo identiški vieni kitiems. Jie turėjo sukurti idealios studentės įvaizdi, nes būdama Miler privalėjau visiems įtikti. Kai kabinau paskutinį languotą sijoną į spintą, supratau, kad mano rankos dreba. Negalėjau patikėti, kad tapau laisva, o mano žingsniai nebebus sekami griežto motinos žvilgsnio. Visgi pati laisvė šiek tiek baugino, nes nežinojau, kaip man seksis šitaip gyventi. 
-Labas! Įtariu gyvensim kartu.
Net pašokau išgąsdinta spigaus balso. Už manęs stovėjo aukšta juodaplaukė, kuri patenkinta šypsojosi, apnuogindama savo tobulus dantis. 
-Turbūt turėjau pasibelsti. Aš Aurelija, bet vadink mane Aura. Taip skamba seksualiau,- mirktelėdama tarė ji ir nusijuokė. Pabandžiau išspausti šypseną, bet veido raumenys tik nevalingai trūktelėjo. Žinojau, kad gyvensiu su kambarioke, bet tikėjausi kažko panašaus į save, o ne merginos, kuri atrodė kaip manekenė iš žurnalo vyrams. Itin ilgas kojas išryškino džinsiniai šortai ir aukštakulniai, o palaidinė buvo tokia aptemta, jog susinepatoginusi turėjau nusukti akis. 
-Ar turi vardą?-ji šyptelėjo.

-Lėja. Mano vardas Lėja. 
Ji vėl nusišypsojo ir aš lengviau atsikvėpiau. Galbūt ji visai maloni. 
-Kaip matau jau išsirinkai lovą apačioje,- tai patvirtindama ji numetė savo krepšį ant lovos, kuri buvo aukščiau,- labai gerai, nes aš norėjau viršutinės. 
-Studijuosi mediciną?-paklausiau tikėdamasi, kad čia kažkokia klaida, nes ji labiau priminė menininkę.
-Aha. Mane traukia anatomija.

Šyptelėjau ir atsisėdau ant lovos, o Aura atidarė didžiulį lagaminą ir ėmė dėlioti savo daiktus, kurie kaip diena ir naktis skyrėsi nuo manųjų. Mūsų rašomąjį stalą iškart nuklojo kvepalų buteliukai ir kosmetikos priemonės, kurių nebūčiau atpažinusi. Norėjau pasakyti, kad stalas turi būti apkrautas knygomis, o ne pigia kosmetika, bet susilaikiau. Jei turėsiu kasdien matytis su šia mergina, privalau bent apsimesti, kad aš mandagi.  Kai Aura pradėjo kabintis drabužius, ėmėme šnekėtis. Pasirodo, kad ji gyvena visai netoli su mama ir trimis broliais. Jai vienintelei itin sekėsi mokslai, todėl be vargo įstojo į prestižinį universitetą. Priešingai nei aš, ji kilusi iš paprastos ir itin šiltos šeimos. Tai supratau, kuomet ji išsitraukė nedidelę nuotrauką ir užklijavo ant veidrodžio. Joje išsišiepusi sėdėjo Aurelija su šeima. Galiausiai ji iškamantinėjo ir mane.

-Tu Miler? Dieve, kodėl man nesakei? Aš gyvensiu su įžymybe! Tavo tėvai tobuli..

Giliai įkvėpiau iš susierzinimo. Nekenčiau tokios žmonių reakcijos, o čia būsiu apsupta būsimų medikų, kuriems mano tėvai puikiai pažįstami.
-Žvaigždė ne aš, o mano tėvai.
-Na žinoma. Bet manau, kad ir tu talentinga,- ji vėl mirktelėjo ir mano laimei, pakeitė temą.