Pražuvęs draugas

1

Tą dieną pamačiau jį. Nedrąsų, nepasitikinti savimi, bijanti prie ko nors prieiti ir susipažinti, bet aš norėjau pažinoti tą žmogų. Ir man buvo tas pats ką kiti pagalvos apie tai, jog susibendravau su tokiu vaikinu. Jaučiau širdimi, jog jis taps mano draugu.

******

Šiandien eilinė diena. Diena, kai reikia eiti į paskaitas (mokausi universitete, antrame kurse), tačiau aš į jas neeisiu, nes šiandien sukanka dveji metai, kai mano tėvai mirę. Kiekvienais metais šią dieną praleidžiu namuose, aplankau tėvų kapą, o likusią dieną žiūriu filmus ir galvoju apie gyvenimą, ir apie tai, kaip gi laikas greitai bėga. Žinau žinau, tai neteisinga. Paskaitų nevalia praleisti, tačiau aš šio ritualo laikausi jau antrus metus ir nesiteikiu nieko keisti.

Paskutinį kartą pažvelgiau į veidrodį ir perbraukusi pirštų galiukais per plaukus, išėjau pro duris. Oras buvo puikus. Lauke nei šalta nei šilta, visai kaip pavasario pradžioje. Man patiko toks oras, net labai. Žengusi žingsnį pajutau atsistojusi ant kažko kieto. Pakėlusi koją, po padu pamačiau žiedą. Šyptelėjau, greičiausiai sekmės ženklas, pagalvojau, ir nuėjau toliau.

Aplankiusi tėvų kapą judėjau link namų, kai staiga šovė mintis nueiti pasivaikščioti ant tiltelio esačio už dviejų kilometrų nuo kapinių. Priejus tiltelį, atsisėdau ant šalto betono. Ne kartą mąsčiau, ar mano gyvenimas būtų kitoks, jei tėvai nebūtų žuvę lėktuvo katastrofoje, jis nebūtų išvykęs, o aš būčiau pasilikusi, tikriausiai visam laikui, savo miestelyje. Mano pamąstymus nutraukė pašalinis garsas už mano nugaros. Neatsisukau pažiūrėti, iš tiesų nerūpėjo kas tai, aš tik sedėjau ir laukiau kol ši persona nueis šalin, tačiau vietoj to ji/jis atsisėdo šalia. Šis žmogus tiesiog atsisėdo ir žvelgė tolyn bejausmiu žvilgsniu.
- Ar gi čia negražu ?- paklausė net žvilgtelėjęs į mane.
- Taip, iš ties.- tyliai atsakiau žvelgdama į tolį.- tai nuostabi vieta.
- Čia gali būti tuo, kuo nenori, kad tave matytų kiti.
- Ka turi omeny ?-paklausiau įdėmiai žvelgdama į jį.
- Čia gali nors trumpam pabūti savimi. Liūdnu ar linksmu, nusivylusiu ar viskuo patenkintu, susimąsčiusiu ar tiesiog atėjusiu pasigrožėti vaizdu.
- Išties.-tyliai ištariau.
Mačiau kaip jis atsistoja ir nueina, tačiau nebandžiau jo stabdyti.
- Aš tikiu, kad mes dar susitiksim.- tyliai sušnabždėjau ir apsisukusi nuskubėjau namo.

Tą dieną gulėjau lovoje ir nežinojau kuo man užsiimti. Iš ties nežinojau ko imtis. Bijojau kažką pradėti, nes niekada nieko nepabaigiu. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet tai tiesa.
Nusprendžiau tiesiog išlipti iš lovos ir atsisėsti už rašomojo stalo, kad tiesiog panaršyti kompiuteryje socialiniuose tinkluose. Užėjus į twitter'į radau naują sekėją. Tai buvo keista, kadangi manęs niekas jau seniai nesekė, o žmonės kurie mane seka, visi mane pažįsta. Man patiko ši programėlė. Čia gali paslėpti savo tapatybę, gali pasivadinti kažkuo ir skelbti ant savo sienos tai, ką galvoji ar kaip jautiesi. Gali skelbti savo išgyvenimus, o svarbiausia, kad niekas nežino kas tu. Niekas nežino kas sėdi kitoj ekrano pusėj, ir tai geriausia.
Užėjau į sekėjo profilį. Vaikinas. Gan liūdna ir gyvenimo nualinta asmenybė, "visai kaip aš" pamaniau ir šyptelėjau. Smagu rasti žmonių, kurie jaučiasi kaip tu, kurie tiek pat prisikentėję kaip tu. Su tokiais žmonėmis lengviau rasti bendrą kalbą ar temą, o ir pačiam smagu surasti žmogų panašų į save patį. Vaikinas twitter paskyros sienoje skelbė savo mintis, išgyvenimus. Viską kas jį kankino.
Nusprendžiau atgal atsekti. Paspaudusi "follow" uždariau kompiuterį ir nuėjusi prie lovos atsiguliau ir susiviniojusi į antklodę užsimerkiau.