Kerėtoja

«1»

Ji sukosi lėtai lėtai.

Kartais, jai besisukant, atrodydavo, kad laikas sustoja. Žmonės aplink išnyksta, o ji vis sukasi. Beveik nematomai, lengvai plazdendama rūbo rankovėmis, ant pačių pirštų galiukų salės viduryje. Užtemus šviesoms nieko nelikdavo, tik ta kerinti gražuolė ir jos blizgantis, sidabrinis rūbas, besivelkantis žeme, prarijantis jos rankas bei kojas.

Kerėtoja.

Tūkstančiais žodžių nenusakoma šiluma sklisdavo po visą patalpą, o jos grožis, tas didingas grožis, tarytum įsikūnydavo į kiekvieną, bent menka jo dalelė įsibraudavo į kiečiausią širdį, pakerėdavo atsainiausias sielas, prisiliesdavo prie odos lyg švelniausias šilkas. Nebuvo nė vieno, kurio tas stebuklingas šokis nesujaudindavo. Nė vienas nelikdavo abejingas svajas keliančiai šokėjai.

Stebėjau ją daugybę vakarų. Nesuskaičiuojamai daug, bet kas kartą ji pasirodydavo tarsi nauja asmenybė, užburdavo iš naujo, tarsi darytų tai pirmą kartą. Žvelgdamas į merginą, ilgomis, tamsiomis garbanomis, besiplaikstančiomis drauge su sidabro rūbu, jausdavau ant lūpų pirmąjį savo bučinį, pirmą moters prisilietimą. Ji šokdavo užmerktomis akimis, emocijų sklidinu veidu, dažniausiai rūpestis ar liūdesys reikšdavosi dailiame, jauname jos veidelyje, nors pati ji spinduliavo ramybę. Tačiau, slogiai muzikai nutilus, o pianistui užvožus fortepijono dangtį, ji atsimerkdavo, elektrinėmis akimis apžvelgdavo salę ir nusišypsodavo. Dailia, raudonose lūpose įrėminta šypsena, nuo jos mažytės raukšlelės apsupdavo jos besijuokiančias, gilias akis. Akimirkai sugaudavau tą žvilgsnį.

Ir tą akimirką jame paskęsdavau.

Manau, ne aš vienas. Visi lėtai grimzdo į blėstančios euforijos jūrą, nė nebandydami gelbėti savęs, o juo labiau kitų skęstančiųjų.

Karštą, žvaigždėtą birželio naktį, šokėja plazdeno drauge su Clair de Lune ir švelniais Debiusi akordais. Didingoje salėje, pačiame Paryžiaus centre, mums virš galvų švytėjo žvaigždės, kurios ir buvo visas reikalingas apšvietimas. Šokanti plaštakė pati buvo žvaigždė, pasistiebdama ant pačių pirštų galiukų, ji, rodėsi, nori pasiekti dangų, o staiga suklupdama, iš jo krisdavo. Mergina visuomet šokdavo basa, jos dailus veidas buvo visiškai skaistus, nė kruopelės makiažo, tik ryškios, raudonos lūpos. Besigėrėdamas varsčiau ją akimis, iš už paslėpto staliuko, pačiame salės gale, nuo kurio mačiau puikiai, bet beveik niekas nekreipė į mane dėmesio. Kitaip ir būti negalėjo - susirinkusiųjų dėmesys buvo kitur. Visų akys, moterų ir vyrų, vaikų bei senelių, buvo įsmeigtos paslaptingosios tamsiaplaukės pusėn. Nė vienas jų nežinojo jos vardo. Negalėjai nusakyti jos amžiaus. Atrodė, kad ji tikrai nusileido iš kito pasaulio, kur niekas neegzistavo - jokių vardų, jokių metų. Ji pati jau buvo tobula.

Abejoju, ar galėtumėte pasigirti matę tokį kerintį vaizdą. Abejoju, ar galėtų kažkas, kas niekados nesėdėjo šioje menėje Paryžiuje, pačiame jo centre, menėje, į kurią patekdavo ne visi. Būčiau galėjęs atiduoti viską, ką turiu, tik tam, kad galėčiau į ją žvelgti visą likusį gyvenimą. Kiekvienas jos judesys tapdavo nauju gyvenimo gūsiu, tokio gyvenimo, kurio dar negyvenai. To nupasakoti neįmanoma. Tai reikia pajausti.

Atrodė, viskas truko tik akimirką, ir muzika nutilo, o menėje įsiviešpatavo tyla.

Dailioji tamsiaplaukė sustingo, lyg nesitikėjusi tokios pabaigos ir, pakėlusi sutrikusias, milžiniškas akis, nusišypsojo virpančia šypsena. Porą sekundžių klausėmės tylos, tuomet visi, gavę negirdimą signalą, pratrūko ploti. Nepasekiau jų pavyzdžiu, tačiau atsistojau, norėdamas matyti, kaip mergina išeina. Ji lėtai apžvelgė salę, akimirkai pažvelgdama į mane, ir tarsi drugelis, išsigandęs triukšmo, plonomis rankomis apglėbusi ilgo rūbo klostes, išbėgo iš menės, nežinia į kokį slaptą kambariuką. Plojimai griaudėjo net jai išėjus, kol vienas po kito svečiai nuleido rankas ir suskubo šnekėti apie dar vieną stulbinamą pasirodymą.

Susiraukęs kišenėje sugraibiau cigarečių dėklą ir, nežiūrėdamas į menėje susirinkusius žmones, greitais žingsniais patraukiau balkono link iš kurio atsivėrė puikus vaizdas į didingą Eifelio bokštą. Mano laimei, balkonas buvo visiškai tuščias, privėręs stiklines jo duris alkūnėmis įsirėmiau į metalinius turėklus ir greitomis prisidegiau ilgą cigaretę.

Kur ji išskuba kiekvieną vakarą? Ne kartą svajojau ją pasekti, tikriausiai ne aš vienintelis, bet tai atrodė nepagarbu. Kažin, ar būčiau sugebėjęs ją sugauti, atrodė ji lekia greičiau už vėją, nors šoko taip lėtai, jog galėjai sustoti laike. Lėtai išpūčiau tirštus cigaretės dūmus, žiūrėdamas, kaip jie sklaidosi ore, panardindami savyje švytintį Eifelio bokštą. Visą mėnesį, kurį viešėjau Paryžiuje, kiekvieną tamsų vakarą ateidavau į šį prabangų pastatą vien tam, kad pamatyčiau paslaptingosios šokėjos šokį. Galėjau lažintis, visi ten susirinkusieji ateidavo čia dėl jos, nors ir dengdavosi svarbiais savo reikalais. Visa aukštuomenė troško pabėgti nuo gyvenimo, kad tai ir truko porą minučių. Tos minutės buvo geresnės už visą varganą mūsų gyvenimą, negalėjai kaltinti nė vieno. Juk sirgau ta pačia liga, kokia sirgo jie visi.

Toji žavinga nepažįstamoji užbūrė mane ir aš žinojau, jog niekada jos nepamiršiu.

- Niekas kitas taip nežiūri į ją, kaip žvelgi tu,- išgirdau balsą sau už nugaros ir atsisukęs išvydau švytintį Žako veidą. Užmečiau akis į menę, kurioje jau degė šviesos ir skambėjo taurės. Žvilgsniu parodžiau vaikinui užverti balkono duris, o jis nenuleido nuo manęs besijuokiančių, mėlynų akių.- Tave ji kažkaip kitaip veikia.

- Aš maniau mes visi pametę dėl jos galvą,- sumurmėjau. Kalbėti kažkodėl buvo sunku, visi žodžiai strigo gerklėje. Užgesinau cigaretę į turėklą ir, išmetęs nuorūką, atsispyriau nuo žemės, atsisėsdamas ant plonytės atbrailos. Mestelėjau Žakui žiebtuvėlį, pats išsitraukdamas antrąją cigaretę, stengiausi išvengti draugo žvilgsnio.- Tu iš mūsiškių prancūzas, gal bent nutuoki, iš kur ji?

- Non monsieur,- išgiedojo Žakas, krestelėdamas atgal šviesius, susitaršiusius plaukus, šypsodamasis, nes privertė mane susiraukti. Jis puikiai žinojo, kaip neapkenčiu prancūzų kalbos, nes vargiai ją mokėjau. Paryžiuje stengdavausi išvengti visų situacijų, kur teko vartoti šią kalbą, deja, retas čia taip mylėjo anglų, kaip mylėjau aš.- Klausi manęs to paties kiekvieną vakarą. Ką pasakytų Rachelė?

Užverčiau akis, priglausdamas prie lūpų cigaretę, nuo kurios dūmų jau griaužė plaučius. Rachelė. Dabar mažiausiai troškau girdėti tos moters vardą.

- Jeigu tave labai domina, galiu pasiklausinėti. Bet niekas nekalba apie tą merginą už šios menės ribų, juk žinai tai,- kiek patylėjęs tarė jis ir iš karto nutilo, mat į balkoną atėjo grupelė žmonių. Neišvydau nė vieno pažįstamo veido, todėl tik nušokau nuo turėklo ir išmečiau pusę cigaretės tiesiog į gatvę, paplodamas Žakui per petį.- Ei, kur eini?

- Namo,- atsakiau nusišypsodamas. Žakas geriau negu bet kas žinojo, kur mėgstu lankytis naktimis, tačiau visuomet nutylėdavo, keistai sučiaupęs lūpas, kad sulaikytų šypseną. Jis, kaip ir daugelis kitų anksti vedusių vyrų, pavydėjo man viengungystės, kad ji ir greitai turėjo baigtis. Mylėjau Rachelę, tačiau naktines savo klajones mylėjau dar labiau.- Susitiksime rytoj.

Neišgirdęs jo atsisveikinimo įėjau į menę, kuri iš paslaptingo, neapčiuopiamo pasaulio vėl virto paprasta aukštuomenės susibūrimų vieta. Nekenčiau tokių vietų, tikriausiai todėl, kad per daug kartų teko panašiose lankytis. Visų čia susirinkusiųjų veidai buvo vienodi, šalti ir punktualūs, retkarčiais galėjai išgirsti juoką nuaidintį kuriame nors gale. Viskas čia buvo taip netikra, galėjai abejoti, ar tie žmonės iš viso turi kokius nors jausmus. Tačiau juos visus kerėjo paslaptingasis šokis, jo atspindžiuose galėjai išvysti tikruosius susirinkusiųjų veidus.

Lėtai žingsniavau tualeto link, galvoje vis dar aidint švelniems pianino akordams. Rankomis lyginau įsivaizduojamas juodo kostiumo raukšleles, vis dirstelėdamas į laikrodį, puošusį kairįjį riešą. Ruošiausi išeiti kaip tik laiku - buvo vos penkiolika po dvylikos.

Įsukau į koridorių, kuriame buvo tualetai ir tik tuomet pakėliau galvą, norėdamas pasitaisyti ant nosies galiuko nusmukusius akinius. Ir tuomet ją išvydau. Vieną, pačiame koridoriaus gale, gniaužiančią šilkinius savo rūbo atlapus.