Šėtono Nuotaka

IV

Tylus, melodingas balsas pasiekė mano ausis. Jis skambėjo it pati gražiausia pasaulio muzika.

Siluetas tarpduryje pajudėjo. Tiksliau - laiba, pilkšva ranka išsitiesė manęs link. Ilgi nagai suspindo šviesoje ir aš instinktyviai pasislinkau atgal.

Mane sukaustė baimė. Ji plito visu kūnu, keliavo venomis širdies link ir atrodė, kad bet kurią akimirka ji ims ir sustos.

- Edesa, eikš. - šis melodingas balsas nuskambėjo per daug saldžiai ir mano baimė dar labiau išaugo. Atrodė, kad šį balsą esu kažkur girdėjusi ankščiau. - Tavo vieta su mumis. Tu būsi laiminga. Nejausi nieko. Tavęs nekankins abejonės ir nerimas.

Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, o kvėpavimas strigo gerklėje.
Visą kūną krėtė drebulys, o ką tik susapnuotas sapnas pakibo prieš akis. Vis dar jutau tą keistą žiemos šaltį smelkiantis pro mano odą į kaulus.

Ir dar tie balsai klykiantys mano galvoje. Tarsi jie tik ir laukia progos, kada mane vėl užklupti.
O šis balsas, atrodo, priklauso jiems.

Klaikus juokas pasiekė mano ausis. Visas kūnas pašiurpo iki pat pirštų galiukų.
Tarpduryje esanti būtybė staiga dingo kaip ir netikėtai pasirodžiusi. Klyksmai taip pat nutilo, bet vis dar galėjau girdėti juos. Nors jie ir labiau priminė šnabždesius.

Virpančia širdimi, nuleidau savo kojas ant žemės ir atsistojau. Neramiai apsižvalgiusi aplink, neišvydau nieko pažįstamo. Blausi šviesa sklido iš tarpdurio ir metė šiurpius šešėlius ant kambario sienų.

Kur aš esu? Kas nutiko po to, kai nualpau Erebo rankose?

Akyse iškilo žmogaus - gyvūno paveiklas :
keisti ragai kyšo iš abiejų galvos šonų, vietoj akių - įdubos, kuriose spindi raudoni žybūrėliai.
Kūnas tvirto, jauno vyro. Pačio jėgų žydėjime. Juodas kostiumas ir raudonas it kraujas kaklaraištis dengė šios būtybės kūną. Aukštas stotas ir platūs pečiai darė dar baugesnį įspūdį.

Mano lūpas paliko drebantis atodūsis.
Labiausiai troškau susiriesti kokiame nors kamputyje, susigūžti į kamuoliuką ir išnykti. Leisti sau užsimiršti, nieko nebejausti.

Nejausti begalinio skausmo, atsivėrusios neužgydomos žaizdos mano širdyje po mamos mirties, nuolatinės baimės bei nerimo pasirodžius Erebui.
Negirdėti tų balsų ir klyksmų savo galvoje, vedančių iš proto. Neregėti gąsdinancių būtybių, tempenčiu mane mišku tolyn.

Nesuprantu, kodėl visa tai vyksta. Kodėl man?
Ką tokio gyvenime esu padariusi, kad akimirksniu netekau vienintelio brangaus žmogaus savo gyvenime ir akimirksniu buvau nublokšta į baimės bei nežinios liūną?
Kodėl girdžiu tuos šiurpus balsus savo galvoje, kurie kartais atrodo it raudos iškankintų sielų, prašančių pagalbos?

Kodėl visi šie dalykai vyksta?

Sunkiai nurijusi burnoje susikaupusias seiles, apsivijau save rankomis ir netvirtai žengiau šviesos link. Kuo arčiau buvau išėjimo iš šio kambario, tuo labiau mane krėtė šaltis. Jaučiausi taip, tarsi kažkas sunkaus būtų užgulę mano pečius, tarsi paskui save tempčiausi sunkų bagažą.

Nusipurčiusi, žengiau paskutinį žingsnį į priekį taip atgręždama  savo nugarą kambariui, kuriame buvau.
Tą pačią akimirką mane apakino ryški šviesi, kuri privertė delnu prisidengti akis. O durys už manęs taip staigiai užsitrenkė, kad aš net šoktelėjau vietoje.

Prireikė kelių sekundžių, kad apsiprasčiau su ryškia šviesa. Vis dar kiek markstydamasi patraukiau savo delną nuo akių ir mano akis pasiekė kraupus vaizdas.

Pirmą ką išvydau, tai didžiulius  laužus, kurie ir teikė šviesą. Jie stūksojo vos už kelių dešimčių metrų nuo manęs.
Laužų viduryje stovėjo apversti kryžiai, prie kurių buvo prikalti žmonės. Jų rankos buvo išskėstos į šalis, o kojos suglaustos.

Tai priminė Kristaus nukryžiavimo sceną, kai šis lygiai taip pat buvo prikaltas prie kryžiaus ir paliktas ant kalno varnoms sulesti.
Bet Jis nedegė liepsnose.

Pakraupusi nuo šio pamatyti vaizdo, nedrąsiai žengiau žingsnį pirmyn. Su kiekviena akimirka buvau arčiau laužų ir tuo pat metu manyje esanti baimė sustiprėjo šimteriopai.

Staiga pajaučiau kažką šlapio ir glitaus paliečiant mano basas kojas. Sutrikusi pažvelgiau žemyn ir aš negalėdama susivaldyti, išsigandusi suklykiau ir šokau šalin.

Aplinkui vien kraujas. Ištisos balos kraujo.
Jis tekėjo žemėje esančiais grioveliais tolyn nuo laužų ir pradingdavo sienose.

Išsigandusiu žvilgsniu dar kartą pažvelgiau į laužuose esančius, prie kryžių prikaltus žmones ir negalėdama susivaldyti, pravirkau. Sūrios it druska ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, smakru žemyn ir gertis į žemę po mano kojomis. Keliai taip virpėjo, kad aš tiesiog suklupau ant žemės.

Žvelgdama į laužuose esančius žmones, supratau, kodėl negirdžiu jų skausmo aimanų ar klyksmu, kodėl nejaučiu pagalbos prašančių žvilgsnių.
Žmonių akys ir burnos buvo užsiūtos, todėl jie negalėjo nei kalbėti nei girdėti.

Kas taip žiauriai gali pasielgti su niekuo mekaltais žmonėmis? Taip šlykščiai tyčiotis iš žmonių išganytojo Jėzaus Kristaus ir imituoti jo nukryžiavimo sceną? Menkinti Bibliją ir krikščioniškąjį tikėjimą?

Delnais užsidengiau veidą ir leidau baimės ir nevilties ašaroms laisvai ristis mano skruostais.
Nežinau ką daryti... Tiesiog nežinau...

Esu viena. Vieniša ir išsigandusi. Bijau taip, kaip dar niekada gyvenime nesu bijojusi.

Nežinau kur aš esu, nei kas manęs čia laukia.
Prieš mane yra rodoma neapsakomai žiauri sceną, kuri sustiprina mano baimę.

Staiga pajutau kažką aštraus ties savo kulkšnimi.
Išsigandusi šūktelėjau ir mečiausi atgal. Per ašaras negalėjau aiškiai matyti kas mane palietė.

Nespėjau atsistoti ant kojų, kai vėl pajaučiau kažkieno kaulėtus pirštus sau ant kulkšnies.

- Šį kartą nepabėgsi. - klaikus juokas pasiekė mano ausis.

Kažkas pradėjo mane tempti laužų link. Ėmiau spardytis ir rėkti , bandyti ištrūkti iš tos būtybės gniaužtų, bet tada galvoje ėmė spengti, o iš kažkur vėl atsiradę balsai - klykti.