Šėtono Nuotaka

II

Baimė sukaustė mano kūną. Stingdantis šaltis skverbėsi pro odą iki pat širdies. Atrodė, kad, bet kurią akimirka ji iššoks man iš krūtinės.

Kūnas tvirto, jauno vyro. Pačio jėgų žydėjime. Juodas kostiumas ir raudonas it kraujas kaklaraištis dengė šios būtybės kūną. Aukštas stotas ir platūs pečiai darė dar baugesnį įspūdį jam stovint tarpduryje .

Bet labiausiai mane įbaugino jo veidas. Tiksliau, tai buvo net ne veidas, o kažkokio keisto gyvūno veido kaulai.
Keisti ragai kyšojo iš abiejų galvos šonų, vietoj akių - įdubos, kuriose spindi raudoni žiburėliai.

Ši būtybė - ne žmogus. Bet ir ne gyvūnas.

Hibridas. Čia ne žmogus, o kažkoks baisus - žmogaus ir gyvūno mišinys. Tokie negali egzistuoti. Tai neįmanoma.

- K...kas t...tu? - iš mano lūpų išėjo tylus, baimės perpildytas šnabždesys. Jaučiau kaip mano ne tik rankos, bet ir visas kūnas virpa it drebulės lapeliai šnarenami atšiauraus rudens vėjo. Bijojau, kad tuojau pat nukrisiu, nes kojos visiškai nelaikė manęs tvirtai ant žemės.

Bet turėjau iš visų likusių jėgų laikytis, nes nežinojau, kas manęs laukia, jei dabar pat prarasčiau sąmonę.

Būtybė lėtai pakreipė galvą ir tie raudoni žiburėliai susmigo į mane.
Kartu su mano venomis sruvenančia baimę, jaučiau ir didžiulią senovinę galią sklindančia iš šios hibridinės būtybės. Ji tarsi pripildė visą kambarį. Atrodė apčiuopiama.

- Neturi manęs bijoti, Edesa. Nesu tavo priešas. - jo balsas nugriaudėjo per kambarį tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Galia buvo juntama net jo balse. Jis buvo sodrus ir aiškus. Kalbėjo su keistu senovinės kalbos akcentu. Tarsi lotynų ir anglų kalbų mišinys.

- K...ko t...tau č...čia r...reikia? - nenuleidau savo išsigandusio žvilgsnio nuo šios būtybės.

Nežinojau koks bus kitas jo ėjimas. Nebuvau pasiruošusi šiai bauginančiai situacijai.
Nežinojau nei ką daryti, nei kaip elgtis.
Galvoje tvyroja migla, o kūnas vis nesiliauja virpėjęs. Net kvėpuoti pasidarė daug sunkiau nei prieš kelias akimirkas.

Gal dėl to, nes šis žmogaus-gyvūno hibridas žengė iš tarpdurio į kambarį?

- Išaugai į dailią mergelę, Edesa. - jam vėl prabilus, ant rankų pasišiaušė visi plaukeliai. - Prieš trylika metų buvai tik sunkiai serganti mergaitė, kurios motina sudarė sutartį su pačiu Šėtonu, kad tik ją išgelbėtų. O dabar prieš save regiu tikrą moterį, kuri visa - tiek kūnu, tiek siela priklausys man iškart po mudviejų vestuvių

Ne... Tai negali būti tiesa...
Mano mama tikrai negalėjo sudaryti sutarties su kažkokia mitine būtybe.
Net ne su "kažkokia" mitine būtybe , o tikru blogiu. Pačiu Šėtonu.

Ir santuoka su juo?
Apie tai negali būti jokios kalbos!

- Susitarimas yra susitarimas. Užtvirtintas, užantspauduotas su visomis sąlygomis ir pareigomis, kurios bus tau skirtos tampant mano žmona.
Tad eikš ir mes nedelsiant iškeliausime. - jis žengė dar vieną žingsnį į priekį, o kambaryje pasidarė dar šalčiau, nei buvo prieš tai.

- Ne. - pirmą kartą per šias kelias akimirkas mano balsas nesuvirpėjo.

Raudoni žiburėliai  akiduobėse sužibo dar ryškiau, o visas jo kūnas atsitiesė.                                      Nespėjau sureaguoti, kai šis žmogaus-gyvūno hibridas netikėtai atsidūrė priešais mane. Jo tvirtos rankos surakino mano liemenį ir prisitraukė prie savo tvirto kūno.

Akimirksniu pajutau šaltį. Stingdantį šaltį.
Jis kilo mano pirštų galiukais, aukštyn blauzdomis, šlaunimis, pirštais, žąstais, liemeniu, krūtine, kaklu, kol galiausiai pasiekė mano veidą.
Jaučiausi itin keistai. Net negaliu paaiškinti šio jausmo.

Baimė ir šaltis.

Šie du dalykai surakino mane. Negalėjau net menkiausiai krustelėti.

Mano akys žvelgė į raudonus žiburėlius šios būtybės akiduobėse. Negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo šio kaulėto veido.
Net jei ir to labai trokštu.

Noriu sprukti šalin. Neatsigręžti ir bėgti kuo toliau nuo šio žmogaus - hibrido.

Bet aš jaučiu visa savo esybe, kad jis manęs nenuskriaus. Nors baimė ir šaltis buvo sukaustę mano kūną, bet atokioje širdies kartelėje kuždėjo tylus balselis, kad man nieko blogo nenutiks. Kad liksiu gyva.

- K...kas t...tu? - net pati nepajaučiau kaip žodžiai paliko mano sustingusias lūpas.

- Turiu šioje Žemėje daug vardų : Liuciferis, Šėtonas, Demonas. Bet mano pasaulyje mane vadina Erebu - požeminio pasaulio dievu, mirusiųjų valdovu. Už savo nuodėmes žmonių sielos po mirties priklauso man. Jos vykdo mano valią, paklūsta mano įsakymams. - mano žvilgsnis nejučia nukrypo mamos lovos link. Nejaugi ir mano mama pakliuvo pas jį?
Ne. To negali būti. Ji visa gyvenimą buvo rūpestinga, švelni asmenybė. Aukojosi dėl kitų nepaisydama nei savo norų nei troškimų. Ji...                                                                                                            Ašaros nevaržomai ėmė riedėti mano skruostais. Man nerūpėjo, kad Erebas mato mane tokią. Mano žvilgsnis nepaliko taip gerai pažįstamos mamos lovos. - Tavo motinos siela nėra pavaldi man. Ji man nepriklauso. Nepaisant to, kad sudarė sutartį su manimi.                                                         Nors tam buvo rimta priežastis, kuri nulemia visą kitą.

- Kodėl....- sumirksėjau kelis kartus, kad ašaros nustotų riedėti mano skruostais. - Kodėl tau reikia manęs?
Kodėl tu padėjai mano mamai?

Kambaryje buvo girdėti tik mano trūkinėjantis kvėpavimas.

- Laikas eiti. - netikėtai Erebas dar arčiau prisitraukė mane prie savęs. Nors, kad ir kaip bandžiau priešintis, bet tai nedavė jokių rezultatų. Buvau per daug išsigandusi. Per silpna ištrūkti iš šio padaro gniaužtų.

Staiga po mano kojomis ėmė traškėti grindys, lentos lūžti per pusę. Juoda kiaurymė atsivėrė po mumis. Ir mes į ją kritome.
Jaučiau stiprias Erebo rankas ant savo kūno, kurios vis glaudė mane arčiau savo bauginančiai didelio kūno.

Savyje nesuvaldžiau riksmo ir jis paliko mano lūpas.
Iš kažkur atsiradę balsai, pilni pagiežos, pykčio, neapykantos ėmė tarsi nuodai keliauti mano krauju, pasiekė širdį, o vėliau ir protą.

Galvoje ėmė ūžti it bičių avilyje, o krūtinę surakino nežmoniškas skausmas.
O tada prasidėjo dar baisesni dalykai.

Kibios, gličios rankos ėmė liesti mano plaukus, nugarą, kojas. Kur tik jos prisiliesdavo, ta vieta,tarsi apmirdavo, pasidarydavo nebejautri.
Nesusivaldžiusi, dar kartą surikau.

Viena iš daugybės tamsoje tūnančių rankų, palietė mano akis ir aš apakau.
Kita pirštais palytėjo mano ausis ir aš nebegirdėjau nieko, kas dedasi aplink.
Sekanti ranka brūkštelėjo mano lūpas, taip nutildydama mane.

Skendėjau tyloje, tamsoje ir iki šiol man nepažįstamoje baimėje.
Erebui pasirodžius buvau išsigandusi. Dar ir kaip.
Bet dabar... Dabar ši baimė sustiprėjo šimtus kartų. Ir ji vis augo, plito manyje. Apėmė viską. Net ir slapčiausias vieteles, atokius užkampius.

Tik bauginantys balsai nenutilo mano galvoje. Atrodė, kad,  bet kurią akimirką ji sprogs.

Dar viena skausmo banga nutvilkė ne tik krūtinę, bet ir visą kūną. Dar vienas klyksmas paliko mano lūpas. Bet šį kartą jis buvo begarsis.
Jis aidėjo mano mintyse, kurį galėjo išgirsti tik galvoje tūnantys pilni pagiežos, balsai.

Ir staiga - viskas liovėsi.

Dingo kibios, gličios rankos nuo mano kūno.
Balsai galvoje nutilo.
Tamsa apgaubė mane ir aš padariau tai, ką esu padariusi tik vieną kartą savo gyvenime.

Ėmiau ir nualpau.