Į Londoną, mainų programos universitete dėka atvykusi Emily Williams net nenutuokia, jog jos gyvenimas pasisuks visiškai kita linkme.
Ar galima atsitiktinai, per vieną akimirką įsimylėti?❤
Ji - Emily Williams
Jis - Liam Payne
Net nenutuokdami jie s...
Esu savo kambario numeryje ir deduosi daiktus į spintą. Vaizdai čia - Anglijoje, visiškai kitokie nei Amerikoje, čia lietinga ir gaivu, o mano gimtojoje šalyje labai saulėta ir karšta. Ištiesų labai pavargau nuo to tvankaus oro, žymiai labiau man patinka drėgnas ir gaivus oras... Už valandos su Gabbi ir jos vaikinu Adam, bei kaip sužinojau Adam'o draugais keliaujame į piceriją, nes tikrai išalkome. Per tą valandą nuėjau į dušą, persirengiau, atnaujinau makijažą ir susitvarkiau plaukus. Taip man labiau patinka tie 80-tųjų ir 90-tųjų rūbai - vintažas. Nežinau turbūt tai paveldėjau iš mamos, kuri visada noriai dėvi drabužius iš savo jaunystės ir moka juos suderinti. Bet gana apie ją po valandos stovėjau apačioje ir laukdama Gabbi bei Adam. Atrodžiau taip:
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Atėjusi į apačią Gabbi mane nužiūrėjo nuo viršaus iki apačios ir atgal... Gerai tai buvo keista... - Tu atrodysi taip?- paklausė. - Na, taip...,- atsakiau nedrąsiai. Niekada nemėgau, kai kas nors komentavo mano išvaizdą, tačiau nebuvau pakankamai drąsi, kad paimčiau ir paskyčiau tai žmogui tieisiai į akis. Niekada nebuvau ir nemanau, kad būsiu drąsi. Gabbi - gotiško stiliaus gerbėja, ji drąsi, daug dažosi, turi daug tatuiruočių ir auskarų, yra turėjusi kokius 10 vaikinų. Na, o aš... Aš nedrąsi, mažai dažausi, neturiu nei 1 tuiruotės auskarus turiu tik ausyse ir mažus, nesu turėjusi nei 1 vaikino... na gerai vieną, bet tai truko vos savaitę... Klausiate, kaip dvi visiškai nepanašios draugės apskritai yra draugės. Nežinau, mes nuo darželio laikų kartu turbūt todėl ir bendraujame. Pridurkime tai, kad buvome susitykusios jau kokius milijoną kartų, bet... Na, bet tai dabar nesvarbu. Dabar mes jau pakeliui į piceriją. Pravėrus duris mano akys iškart sutiko daug vaikinų sėdinčių ant vieno iš daugelio šiame pastate esančių staliukų. Mes prie jų priėjome, Adam su visais broliškai apsikabino, o Gabbi jiems visiems pamojavo, aš... aš tiesiog atsisėdau nė nepratarusi žodžio. Padavėja mums atnešė meniu ir pranešė, jog ateis priimti užsakymo už kelių minučių. Išsirinkau didelę Havajų picą su vištiena ir kolos, o tada tylaia laukiau padavėjos. Staiga voenas vakinas mane užkalbino. - Ei, lėlyte, tu tokia skurdė, kad skoliniesi rūbus iš senelės? Tada laikas suatojo, o mano akys kaip mat prisipildė ašarų. Jis nežinojo, kad prieš man čia atvykstant aš netekau senelės, kurią taip mylėjau ir branginau, bet vistiek, kaip jis drįso mane taip įžeisti, jug mada kiekvieno skirtingai suprantama. - Vyruti, nekalbėk taip,- tarė Gabbi. - Ką aš tokio pasakiau, tai tik pokštas,- nusijuokė. Bet aš neklausiau jų ir atsistojusi išbėgau laukan. Bėgau nematydama kelio per ašaras, o dar lyg tyčią ir dangus supyko, iš jo pradėjo pilti lyg iš kibiro, tačiau aš toliau bėgau toliau, o ašaros jau buvo susimaišiusios su lietumi. Staiga prie kažkokios užkandinės sulėtinau bėgima ir netyčia bebėgant į kažką įpuoliau, mano kūkčiojimai ar labiau pasigirdo iš mano žioplumo.
Pakėliau akis ir išvydau jį. Tada mano gyvenimas pasikeitė visam...
