Lost And Found

Jūra

14:36

- Mirai, - Per migla aš vos išgirdau jos balsą, - Mirai! - aš vos atsimerkiau ir pažvelgiau Sarai į akis, - Mirai, tu vėl svajoji.

- Aš? Svajoju? - Tyliai tariau jai, žvalgydamasi aplink valgyklą, kurioje pietavo keli liūdni vaikų veidai, - Sara, aš tiesiog pavargus.

Ji susirūpinusiu veidu pažvelgė į mane, tada apsidarė, palinko prie manęs ir tarė:

- Šiandien jie išsivedė Adelaidę... - Ji vėl apsižvalgė lyg mus kažkas stebėtų, - Vieną dieną ateis ir mūsų eilė, ir...

- O jeigu ji pabėgo? - Pertraukiau ją, nes nenorėjau klausyti jos pasakojimų ir vėl, - Ji visad kalbėdavo, jog matė išėjimą, jog jis yra ir pro jį jau išėjo šimtai...

- Mirai! Tyliau! - Ji pridėjo pirštą prie lūpų liepdama man nutilti, - Jeigu jie išgirs, jie mus išsives!

- Ir kas tada? - Aš sarkastiškai nusijuokiau, - Gal net nieko blogo nebus, gal tai kaip tik išsigelbėjimas?

Sara žiūrejo į mane kaip į beprotę, nors nieko tokio baisaus nepasakiau. Aš nuleidau akis į savo pustuščią lėkštę, norėjau nepravirkti, nes supratau, jog Adelaidė nebegrįš... Jie visi nebegrįš.

- Nebenoriu valgyti, - Aš lėtai atsistojau nuo kėdės ir išėjau iš valgyklos. Jaučiau, kaip akyse tvenkėsi ašaros.

- O kas nuneš... - Aš neišgirdau paskutinių Saros žodžių, nes pradėjau bėgti.

15:07

- Adelaidė niekad nepamatys jūros... - Sušnabždėjau močiutei, - Jie ją išsivedė...

Močiutė lėtai atsisuko į mane. Jos veide buvo šypsena, bet ji neatrodė laiminga, jos akys buvo liūdnos.

- Tai reiškia, jog ji buvo ypatinga, - Ji tai tarė, lyg pati tuom netikėtų.

Aš papurčiau galvą. Aš žinojau, jog Adelaidė buvo paprasta, ne tokia, kaip "ypatingieji". Ją išsivedė dėl kitos priežasties.

- Adelaidė niekad nepamatys jūros... - Vėl tariau aš ir pravirkau. Užsidengiau veida rankomis, nenorėjau, kad močiutė mane matytų verkiančią.

-  Adelaidė... Niekad... - Tariant šiuos žodžius, močiutės šypsena dingo, - Nepamatys.

15:56

Aš tempiau savo kojas per ilgą koridorių. Buvau pavargus, negalėjau susitaikyti su viskuom, kas vyksta. Vis klausiau savęs, kada tai baigsis... Kiekvieną rytą, dieną, naktį jie elgiasi su mumis kaip su vergais, jie mus laiko šituose požemiuose jau nuo pat mažens, neleidžia įkvėpti gryno oro ar pajusti tikrą saulę... tik ypatingieji, kuriuos mes vadiname "Liberais", galėjo suprasti, ką reiškia būti laisvam. O mes, "Serai", esame užrakinti gyliai požeme, tik keli gali tapti Liberais, bet turi tau užsitarnauti, o šimtai būti išsivestam į nežinia kur.

Aplinkui girdėjau daug balsų, kai kurie šaukė, kai kurie bandė kaip tik kalbėti tyliau.

Aš norėjau aplankyti Adelaidės kambarį, todėl teko net nusileisti sektorium žemiau. Aš norėjau vėl ją pamatyti, Adelaidė man visad padėdavo, ji man būdavo lyg vyresnioji sesuo, ir dabar jos nebėra. Ji niekad nepamatys jūros.

16:09

Priėjusi Adelaidės kambarį, išgirdau klyksmą. Apsisukus pamačiau tai, ko visiškai nesitikėjau... Jie norėjo išsivesti Sara.

Saros kambarys buvo šalia Adelaidės, tad viską puikiai mačiau, tik nežinojau, ar man jai padėti, ar pakliūti kartu su ją.

Mane užvaldė didžliulis pyktis, aš negalėjau jiems leisti išsivesti dar vieną man artimą žmogų.

Jie buvo apsirengę keistais chalatais, lyg mūsų sektoriaus gydytojai... bet jie nebuvo panašūs į gydytojus, jie atrodė daug blogiau.

- Stokit, - Aš garsiai sušaukiau ir ištiesiau ranką.

Bet tada atsitiko kažkas keisto, akyse aptemo, o galva labai suskaudėjo... Ir tada aš kritau ant žemės...

Mes visi kritom ant žemės...