Lost And Found

Žolė

21:47

Atsibudau kambaryje. Jame buvo tamsu, bet už sienų galėjau girdėti gailų verkšlenimą. Aš lėtai apsidairiau aplink kambarį, jame buvau ne viena. Kažkas, kitame kambario kampe, žvelgė į mane didėliomis akimis.

Tai buvo Adelaidė.

- Mirai... Jie išsivedė Sara... - Ji nuleido akis.

- Tą patį ji sakė apie tave, - Tariau aš tyliai ir pajutau kaip ašaros pradėjo kauptis mano akyse.

Adelaidė tylėjo. Aš jaučiau, jog ji nuo manęs kažką slepia, todėl laukiau, kol ji vėl prabils. Bet nepratarė nei žodžio.

04:12

Aš prabudau nuo garsaus triukšmo. Apsidairiau aplink kambarį, bet jame buvo per daug tamsu, kad kažką įžiūrėti. Akimis pradėjau ieškot Adelaidės, bet jos kambaryje nebuvo.

- Adelaidė? Kur tu? - ištariau toliau dairydamasi.

- Jie ją išsivedė. Jiems per daug pavojinga ją laikyti čia. - išgirdau balsą už durų.

- Kaip suprasti, kad pavojinga? - aš masčiau apie visus galimus variantus, kurie galėjo jai nutikti, - Ji nėra pavojinga, ji nieko blogo nepadarė.

- Visi jie nieko blogo nepadarė, - tarė balsas ir mano duris atsivėrė, už jų visą tą laiką stovėjo aukštas vaikinas, rankoje jis laikė keistą lazdą, - greit ateis ir tavo eilė.

Pagaliau šviesa pasiekė šį kambarį. Dabar aš pamačiau jo sienas ir grindis. Viskas čia buvo purvina, išdraskyta. Kambarys buvo tuščias, tik kampuose gulėjo kelios grandinės.

Vaikinas atsisėdo prieš mane. Jis žiūrėjo man tiesiai į akis. Paskiau išsitraukė kažkokią knygelę iš savo kišenės ir pradėjo ją vartyti.

- Vardas? - jis pasidėjo pagalį šalia ir toliau vartė.

- Mano... vardas? - aš klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į jį. Iš arti jis buvo gan gražus, nebuvo panašus į Serus. Jis buvo apsirengęs kitaip, atrodė kitaip. Jis tikrai nebuvo vienas iš mūsų.

- Aš, išskyrus mus, čia daugiau nieko nematau, - jis apsidairė ir nusijuokė, - taigi, vardas?

-Mirai, - vos pratariau ir bandžiau įžiūrėti kas parašyta jo knygelėje.

- Mirai... - pakartojo jis ir toliau vartė iki tol, kol nerado tinkamo puslapio, - Oho, Mirai, sveikinu, - jis pakėlė akis į mane, jo veidas buvo nustebęs. Tada jis nusijuokė, - Kas galėjo pagalvoti... Tiek daug naujienų per vieną dieną.

Žiurėjau į jį negalėdama suprast. Apie ką jis kalba? Aš jau norėjau klausti kas dedasi, bet jis atsistojo ir jau ruošėsi išeiti.

- Stok! Paaiškink man viską! - aš garsiai surėkiau, ir jam priartėjus prie durų, jos užsidarė. Kambarį vėl užliejo tamsa.

- Tau nieko nenutiks. Tu jiems reikalinga labiau, negu tavo draugė, - tarė jis ir ant jo kaklo pradėjo švytėti kažkoks akmuo, - Viskas bus gerai, - Jis atidarė duris, aš vėl pamačiau jo veidą, šį kart jis buvo susirūpinęs.

- Bent jau pasakyk kas tu, - pasakiau aš jam nespėjus išeiti.

- Tu pati greit sužinosi, Mirai, - po šių žodžių jis išėjo ir uždarė duris, bet aš neišgirdau, kaip jis nuėjo.

07:35

Iki pat ryto masčiau apie jo žodžius. Daug dalykų man buvo neaišku, pavyzdžiui, kas jis? Kur aš? Kur Adelaidė ir Sofija? Ar jie mane taip pat greit išsives? Man reikėjo kažko, kas atsakytų į šiuos klausymus, bet teko tik laukti.

O laukti nereikėjo, nes atsakymai visą tą laiką buvo už tų durų, bet aš turėjau jiems parodyti kelią pas save, kitaip jie visad ten liks.

Aš nenutraukiau akių nuo durų, aš tik norėjau, kad jas kažkas vėl atidarytų... Aš tik norejau išeit iš šio kambario.