Kainos lipdukas su išsilydžiusiais skaičiais

pirmas.pradžia

Kai gyveni ta pačia akimirka viskas daug paprasčiau. Nežinau kodėl, bet tiesiog taip yra. Žinau tik vieną: tai moka ne kiekvienas ir tikrai ne kas antras.

    Isėdome į juodą automobilį ir pasileidome pilku, miškų, pievų ir vasaros karščio apsuptu, keliu. Telefonas, gulintis netoli priekinio stiklo, grojo iš Spotify pirmąjį išmestą dainų aplanką. Netrukus širdį užgulo retai juntamas jausmas. Tiesiog jį ignoravau, nes jei paklustume kiekvieniems savo užgulusiems jausmams tai mus nužudytų vos per dešimt minučių, jeigu ne greičiau. Mane pasiglemžė tyla. Garsi tyla. Destrukcijos pradžia.

    Toliau viskas lyg pro migla. Žvelgiau į besiliejančius vaizdus ir bandžiau bent vieną iš jų pagauti, kad galėčiau perskaityti.

    Išvydau prie kelio sustojusius greitosios pagalbos automobilius. Tada viskas ir pradėjo lietis. Aš išvydau jį. Tą akimirką aš liepiau sau patikėti teiginiu, kad man tik pasirodė, kad visai tai yra netikra, bet mums pravažiavus vos dviem šimtam metrų nuo įvykio vietos, liepiau mamai sustabdyti automobilį. Spardžiau užsikirtusiąs duris, kol jos pasidavė ir atsidarė mane išmetusios ant šlapios žalios žolės. Atsistojau ir iš lėto ėjimo perėjau į pasiutišką ir vaizdą išliejantį bėgimą.

- Andriau... - kartojau šimtus kartų, bet niekas aplinkui manęs negirdėjo. - Andriau!

    Nesupratau net kada iš mano akių pabiro sūrios ašaros. Aš tiesiog rėkiau jo vardą vis artėdama prie sumaitotų automobilių. Meldžiausi, kad ten būtų ne jis.

- Andriau! Andriau...

    Mane sulaikė stipriai sugniaužusios rankos. Pradėjau kratytis, kad tik galėčiau išsilaisvinti iš pagavusio siaubo. Jis buvo vos už dešimties metrų. Taip netoli, bet tuo pačiu ir, lyg už kelių tūkstančių kilometrų.

- Paleiskit! Prašau mane paleisti! Leiskit man jį pamatyti! Privalau įsitikinti, kad ten tikrai ne jis! Tikrai ne Andrius! - šaukiau, žviegiau lyg pasiutusi kiaulė, bet greit sustojau. Dabar žvelgiau į save iš šono. Isteriškas šauksmas. Tušas, kuris varva nuo blakstienų. Suplėšytos rankovės iš kurių sunkėsi kraujas tikriausia nuo to, kai bėgdama, pro besiliejanti vaizdą, nusukau link medžių.

- Panele, prašome eiti kartu, jums reikia nusiraminti. - lėtai lyg skiemenuodamas ištarė balsas.

- Ne! Ten Andrius. Aš turiu jam padėti! Aš privalau jam padėti! - vis dar bandžiau sukaupti visas jėgas ir ištrūkti, kad galėčiau vėl laisvai bėgti link tikslo.

- Mes Andriumi pasirūpinsime, o dabar, panele, leiskite mums jumis pasirūpinti. - vis kartojo lėtas ir žemas balsas.

- Ne! Andrius... Andrius... - dūris į petį ir paskutinis matytas veidas buvo jo: subjaurotas tekančiomis kraujo čiurkšlėmis.

Labai trumpas pirmasis skyrius, nes pradėjau vėl rašyti po ilgo nerašymo tarpo. Staiga pagavau idėją. Jėga!

Su didele meile, Ironija(-os Duktė) xxx (Jau net pamiršau kaip pasirašynėju xD)