She's with me

Neišauklėti vaikai

Birželio 18 diena
08:03

Kol kūnas iš lėto susitaiko su mintimi, kad reikia pabusti ir pradėti visiškai naują dieną, patrinu akis ir apsidairau po kambarį. Dar šiek tiek pagulėjus, pakylu iš lovos ir nužygiuoju į vonią. Atlikus visus gamtinius reikalus, įsisukau į chalatą ir įsispyrusi į šlepetes, išėjau iš kambario.

Lipdama laiptais užuodžiau gardžių močiutės blynų kvapą, nuo kurių pilvas sugrojo maršą.

-Labas rytas,- ištariu įėjusi į virtuvę ir prisėdusi prie stalo.

-Labas brangute,- močiutė šypteli, įmesdama kelis blynelius man į lėkštę.- Ai Layla, gal žinai kodėl negaliu prisiskambinti Mason?

-Gal jis tiesiog šiuo metu negali kalbėti.- ištariu, pajausdama kaip viduje sukruta mano organai, o kojas pradeda badyti nematomos adatėlės.

-Na nežinau...- močiutė sumurma, įdėmiai į mane pažvelgdama.

Aš greit nusuku žvilgsnį į blynus ir pradedu juos valgyti. Dar niekada neesu melavusi močiutei, o tai yra pavojinga, nes ji permato mane kiaurai. Ir apskritai, jos žvilgsnis yra žudantis, nuo kurio tik ir noriu išpliurpti, kad Mason išvyko net neįsivaizduoju kur.

-Na gerai, aš jau einu į darbą. O tu netūnok visą dieną namuose, išeik į kiemą, susibendrauk su naujais žmonėmis.- kalbėjo močiutė, užsidėdama basutes ir pasiimdama švarką į rankas.

-Gerai močiut, tu tik paskubėk, nes pavėluosi į autobusą.- ištariu, susikimšdama dar vieną blyno kąsnelį į burną.

Kai močiutė pagaliau išėjo, galėjau iškviepti orą, kurį nepastebėdama buvau užlaikius. Nors ir pačiai buvo neramu dėl Mason, žinojau, jog jis moka savimi pasirūpinti ir jam viskas bus gerai.

14:06

Kadangi namuose visiškai nebuvo ką veikti, išsiruošiau pasivaikščioti po parką.  Garsiai klausydama muzikos per ausinukus, žingsniavau tarp parke esančių mamyčių su savo vėžimėlyje esančiais kūdikiais. Ėjau nuleidusi galvą, negirdėjau nei automobilių burzgėjimų, nei vaikų klykavimų ar pensininkų burbėjimų, buvau tik aš ir mano paklydusios minčių raizgalynės.

Staiga prieš mane išdygsta piktas Amerikičių Pitbulterjeras. Šuo užšoka man ant kelių, taip skaudžiai pargriaudamas. Cypteliu, ne tik iš baimės ar netikėtumo, bet ir iš skausmo savo sėdynėje ir blauzdose. Ausinukai iškrenta iš ausų, o širdis jau nusiritus į kulnus, laukia kada bus sudraskyta šio kovinio šuns.

-Jack, ateik čia drauguži.- staiga šunį atitraukia nuo manęs kažkoks vaikinas, tačiau per saulės spindulius šviečiančius man į akis, negaliu matyti jo veido.

Staiga vaikinas ištiesia man ranką ir aš nieko nelaukdama ją sugriebiu, taip greitu metu atsirandandu vėl ant kojų. Ir štai dabar geriau įsižiūrėjus vaikino veido bruožus, suprantu, jog tai Zayn.

-Ir vėl tu...- ištariu susiraukus.

-Labas Clarks,- Zayn šypteli žaisminga šypsenėle.

-Žinai, turėtum valdyti savo šunį, jis visai laukinis. O jei būtų užpuolęs kokią nieščią moterį ar mažą vaikelį?!- sušunku ant jo, užkišus plaukų sruogą už ausies.

-Tačiau jis užpuolė tave ir to...net neužpuolė o žaismingai užšoko. Regis tu jam patinki.- ištarė Zayn paglostęs šunį šalia savęs.

-Žaismingai užšoko? Jis mane pargriovė ir jau norėjo suryt.- ištariau išsprogdinus akis.

-Žinai, kaip septyniolikmetės merginos, tavo vaizduotė per laki.- Zayn prisimerkęs pažiūrėjo į mane ir vėl nusišypsojo,- na gerai Clarks, dar tikrai pasikalbėčiau su tavimi, tačiau aš skubu. Iki, Clarks.- ištarė Zayn ir dar kartą šyptelėjes, apsisuko ir nuėjo su tuo žvėrimi vadinamu Jack.

O aš dar stovėju vienoje vietoje, nulydėdama Zayn akimis. Turbūt jis yra labai linksmas žmogus, jei visada šypsosi ir į gyvenimą žiūri pro du pirštus.

Lyg atsibudusi iš transo būsenos, apžvelgiau ar daug aplinkinių matė šį skandalą ir tada greitu žingsniu patraukiau link parko išėjimo.

***

Sedėjau namuose ir skaičiau Emmos siūlitą knygą, tačiau mano mintis vis blaškė kieme šūkaujantys ir besijuokiantys paaugliai. Neiškentusi, pašokau nuo lovos ir atsargiai žvilgtelėjau pro langą į kiemelį.

Prieš Zayn namą, ant bordiūro sedėjo Zayn, jei neklystu garbanius Harry ir dar kažkoks brunetas, galbūt Louis. Jie rūkė ir juokėsi vos nesusiriesdami. Harry bandydamas atsistoti, susvirduliavo ir netrukus vos ne kulversčiais krito ant rudaplaukio, iš tokio vaizdelio nejučia šyptelėjau. Tačiau pagavus save nusikaltimo vietoje surimtėjau ir užskleidus užuolaidas, kritau atgal į lovą.

Netrukus pasigirdo namo rakinamos durys - grįžo močiutė. Greitai išbėgau jos pasitikti, tačiau vos nusileidus laiptais ir pamačius jos piktą miną, supratau jog kažkas nutiko...ir tas kažkas tikrai negerai.

-Visai neišauklėti tie vaikai šiais laikais. Ypač tas Malik su savo draugais. Net nesuprantu kaip Mason su tokiais pienburniais bendrauja. O kaip keikiasi...o kaip elgiasi...baisu.- močiutė palinguoja galva, nusiaudama basutes ir pakabindama švarką ant pakabos.

Aš tyliu, nes nežinau ką atsakyti...pritarti jai?

-Tik Layla pažadėk, jog su jais nesusidėsi, Mason jau kai buvo mažas padarė klaidą pradėdamas bendrauti su jais. O tu vaikeli, esi dar visai naivutė ir bijau, kad jie galėtų tave pakeisti visam gyvenimui...

02:59

Staiga mane prikelia keistas krebždėjimas mano kambaryje. Gal man pasigirdo? Neturiu jėgų atsimerkti, tad tik ištempiu ausis ir įsiklausau. Štai ir vėl trakšteli grindys ir aš automatiškai atsimerkiu.

Tamoje sugraibau naktinės lemputės migtuką ir įjungiu ją.

-Mason? Ką čia darai?- sušnabždu, pažvelgdama į prie sienos prisispaudusį brolį.

-Shhh...- jis prideda pirštą sau prie lūpų,- išjunk tą prakeiktą šviesą.

Aš išjungiu ir susiraukusi stebiu brolio veiksmus. Gal čia tik sapnas?

-Kas vyksta?- paklausiu išlipdama iš lovos ir bandydama prieiti prie Mason, tačiau jis rankos mostu parodo, kad nesiartinčiau ir atsargiai žvilgteli pro langą.

Netrukus gatve lietai atvažiuoja pareigūnų automobilis, ant automobilio stogo švytinčios lemputės, apšviečia visą gatvę kaip ir mano kambarį. Pareigūnai išlipa iš mašinos ir su žibintuvėliais patraukia link mūsų namo. Apsižvalgo po mūsų kiemelį ir tada po kitų kaimynų, tačiau supratę, jog nerado to ko ieškojo, jie staigiai pasišalino.

-Ar jie tavęs ieškojo?- sušnabždėjau, pažvelgus į Mason.

Jis pažvelgia man į akis. Nesugebu įskaityti jo veido emocijų. Gal tai samyšis? Baimė? Pyktis?

-Ne, namo durys buvo užrakintos...tad įlipau pro tavo miegamojo langą, gal kas pamanė, kad esu plėšikas ir iškvietė policiją.- po ilgos pauzės ištarė Mason, šypteldamas.

Tačiau kodėl man atrodo, jog jis meluoja?

Nauja dalis! Vote ir comment <333