Šešėlių dukra

XVIII SKYRIUS

,,Danieliau, gelbėk...-girdžiu jos balsą kažkur toli toli, bet aklina tamsa neleidžia pamatyti jos.         - Kur tu?! - šaukiausi jos,-Lėja atsakyk, kur tu?!-pradėjau bėgti į tamsą, bėgau taip greitai, kaip galėjau. Jaučiau, kaip mano plaučius diegia nuo oro stygiaus, bėgau vejamas dar niekad nejaustos, tokios šiurpios, baimės. Baiminausi ką galiu pamatyti, kas manęs laukia šioje tamsoje.  Staiga tamsoje pasigirdo širdį veriamas moters klyksmas...."

Pašokau iš gulsto visas išpiltas šaltu prakaitu. Orą srėbiau dideliais gurkšniais, o akys lakstė aplinkui, tarsi kažko ieškodamos. Pakvaišusios mintys ir sapno nuotrūpos spaudė smegenis ir negalėdamas iškentėti, palinkęs tarp patalų, susileidau  į susivėlusius plaukus pirštus. Širdies dūžiams pradėjus rimti nusiraminau. Kritęs aukštielninkas atgal, spoksojau į palapinės lubas, išmargintas auksiniais ornamentais ir tamsiai mėlynų audeklo klosčių.

Keista jausti tokius jausmus. Baimė, kurią išgyveno sapne, jį trikdė. Tai nežinomybė...niūrios mintys vėl apgaubė jį bjauria aura, kurią jis kuo greičiau norėjo nusikratyti. Jis norėjo kuo greičiau rasti tą padaužą, kuri nuo jo pabėgo, privertė jį jaudintis. Privertė jaustis taip, kaip dar niekad nesijautė ir nemanė galįs. Jis tik nori, kad ji šypsotūsi ir žiūrėtų į jį drąsiai, kaip tą kart kovojant arenoje. Jam nesvarbu kuo ji dabar tapo, viduje ji vis tokia pati nuoširdi, tyra...pats Danielius nusišypsojo...kvaila ir karštakošė.

Lauke girdėjosi bruzdesys, karių rytinis murmėjimas ir driežų šnypštimas. Tai jam dar kartą priminė kur šiuo metu randasi. Nusikeikęs nusimetė paklodę, kuri jau ir taip vilkosi žeme ir pradėjo rengtis. Kūną krėtė nepaaiškinamas drebulys ir jis vis stiprėjo. Nesuprasdamas Danielius susiraukė. Žiūrėjo į savo delnus ir matė, kad jie nedreba...drebėjo viskas aplink.

Kulversčiais, vien tik su vos besilaikančiomis kelnėmis jis išbėgo į lauką. Visi kariai buvo sustingę...jie žiūrėjo Šešėlių karalystės link. Danielius nesuvokdamas kas dedasi pažvelgė, ten kur ir visi likusieji. Tai ką pamatė atėmė jam žadą. 

Visas Šešėlių karalystės dangus tapo kraujo raudonumo spalvos, rodėsi, kad laikas sustojo ir net nuo medžio krentantys lapai sustojo ore. Drebėjimas žeme vis stiprėjo, o karių gera klausa pagavo iš tolumos sklindančius ir vis garsėjančius dortarų klyksmus ir stūgavimus. Pirmą kartą, kraujo raudonumo fone įsižvelgė Kraulio pilies kontūrai. Oras atvėso kokiu dešimčia laipsnių pranašaudami artėjančią kovą. Danielius įsitempė, jis nujautė kažką labai blogo, jo nuojauta buvo nejuokais išlavinta, kad į tai numotų ranka. Netikėtai žemė nustojo drebėti, o dortarų staugimo nebesigirdėjo, liko mirtina tyla:

-Kas per velniava...-spėjo pasakyti Danielius.

Staiga dangų perskrodė juoda ugnies liepsna, ji sklido iš tolumoje esančios Šešėlių karalystės pilies, perpjaudamos kruvinus debesis pusiau ir skindamosi kelią taip aukštai, kad net akis nebeužmatė. Sukilęs vėjas pradėjo draskyti palapines ir vaikyti daiktus į šalis. Stovykloje pasigirdo panika ir sumaištis, nieko nelaukdamas Danielius nulėkė į savo palapinę apsivilkti rūbų, o išėjo kartu su žemu rago dundesiu, pranešančiu apie mūšio pradžią.

Prie princo prisistatė karys su vilko galva ir pranešė apie skubų susitikimą. Danielius pradėjo eiti tokiais plačiais žingsniais, kad kariui reikėjo bėgti paskui, kad suspėtų kartu. Didžiojoje palapinėje virė karštos diskusijos ir paskutinės pasirengimo detalės. Karianas su kitais generolais prie to paties žemėlapio dėliojosi paskutines puolimo strategijas, Archielis prisijungdavo į pokalbį tik labai trumpam, neslėpdamas savo grobuoniško noro žudyti:

-Karianai, mano batalijonai jau bus pasirengę, lauks mūsų prisijungti, kur tėvas ir motina? - Klausė brolio Danielius. Karianas tik nužvelgė abejingu ir šaltu žvilgsiu ir tarstelėjo.