Vienišas sudžiuvęs lapas, vienišas žmogus, vienišas gulbinas. Visi skirtingi charakteriu , išvaizda, gyvenimais, tačiau juos vienija vienas vienintelis dalykas... Viltis...Viltis tai tiltas virš prarajos. Prarajos į kurią įkristi trūksta tiek nedaug..
Jo meilė baigiasi viltimi. Viltimi ją dar kartą išvysti ir atsisveikinti...Tai lyg Gulbinas taip ir niekada neišskridęs iš tėvynės. Nors žemė nusidažius spalvų vaivorykšte, tačiau gulbinui tai nė motais... Jis ilgisi savo mylimosios, kaip saulė ilgisi gėlės šalčiausią žiemą...... Mylimosios kuri žadėjo sugrįžti, bet niekada nesugrįžo ir nesugrįš... Prarasta, bet nepamiršta... Jis mato saulėlydžius, saulėtekius, netgi pilnatį, bet ne Ją- savo meilę...
YOU ARE READING
Sapalionės
PoetryMėginimas kurti trumpas, tarpusavyje nesusijusias rašliavas. Suvalkietiškoji versija.
