// Notre Amour //

Epilogas

Tu pažvelgei į mane, tada į Izabelę ir nusišypsojai jai. Pasakei TAIP.

Mano gyvenimas skilo į šipulius. Jaučiau, kad tuo prapliupsiu verkti. Patyliukais išėjau iš bažnyčios. Ceremonija pamaž baiginėjosi. Man buvo sunku žiūrėti į juos ir visus laimingus svečius. Todėl patraukiau kuo toliau nuo jų visų...

<...>

Šiandien jie jau vyras ir žmona. Man jau nebelieka jokių šansų. Galėjome būti kartu, bet tu pamilai kitą.

- Klausau, - atsiliepiau į skambantį telefoną net nepažvelgus kas skambina.

- Sveika, - tai buvo jis. - Kodėl vakar taip greitai išėjai? Tik po šventės pastebėjau, kad taip ir nepasišnekėjom.

- Pasijaučiau prastai. Atleisk, kad nepranešiau, - jis buvo linksmas, o aš vis laikiausi nepravirkus. Jo balsas labai gražus. Jaučiuosi kaip prieš kelis metus dar mokykloje, o vėliau ir universitete, kai jis skambindavo beveik kiekvieną vakarą paklausti kaip sekasi ir palinkėti labos nakties. O dabar to jau nebus.

- Nieko tokio. Tai pasveik. Iki pasimatymo... - tarė ilgesingai ir šiek tiek palaukęs padėjo ragelį.

- Iki, - vos girdimai tariau. Daugiau niekada neišgirsiu jo balso...

<...>

Pažvelgiau paskutinį kartą pro lėktuvo langą į savo šalį. Kurioje gimiau, gyvenau, įsimylėjau...

Bet daugiau čia negrįšiu. Skrendu toli. Ten kur pamiršiu visus, kur pradėsiu naują gyvenimą. Be skausmo ir meilės...

~

Taigi, tokia pabaiga. Galbūt banali, galbūt ir ne, bet norėjau kuo daugiau ir labiau išreikšti savo jausmus. Nes istorija parašyta iš mano išgyvenimų, pabaigą parašiau kiek kitokią nei buvo realybėje. Mano gyvenime pabaiga kitokia, bet norėjau šią istoriją pabaigti būtent taip.

Tikiuosi bus jų perskaičiusių. Pirmiausiai norėjau ją parašyti ir visą įkelti, kad galėtumėt ją visą ir perskaityti, kad patirtumet tą jausmą kurį jaučiau rašydama šią istoriją.

Taip pat rašysiu dar daugiau short story žanro istorijų, nes tai puiki patirtis. Vėliau galima atsiskleisti ir ilgesnėse istorijose.

Ačiū jums. Jūs mano įkvėpimas.

Iki pasimatymo!