Aš rasiu savo kelia

1.9

Vakarienės metu jaučiausi nejaukiai. Jie visi labai laisvai bendravo, nors Kira nekalbėjo su Kajumi.

- Merginos, gal ryt eime apsipirkti? Mama čia rengs gimtadienio pokyli, o aš neturiu ką apsirengti. – pasakė Arija.

- Man reikia dirbti. – matėsi, kad Kiros nedžiugina mintis eiti į parduotuves su Arija.

- Aš už. Man taip pat reiktu atsinaujinti. – džiugia pasakė Felisitė, o aš tylėjau. Neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau sau leisti vaikščioti su jomis po parduotuves.

- Luna ką tu manai? – dar kartą kreipėsi Arija.

- Aš turėčiau mokytis.

- Mokslai nepabėgs, o suknelės gali. – neatlyžo.

- Man nieko nereikia.

- Viskas gerai, aš už viską sumokėsiu, - sumurmėjo Haris man į ausį.

Tai manęs neguodė. Visai nenorėjau būti kažkieno išlaikoma, bet jos neatlyžo todėl teko sutikti. Galiausiai jos įkalbėjo ir Kira. Tos merginos labai entuziastingos.

Ši šeima labai įdomi. Kajus labai valdingas, bet nesiginčija su Arija. Aiškiai galima matyti, kad jie vienas kitu labai rūpinasi. Kira nėra tokia artima su broliu, bet sesuo jai labai svarbi. Haris artimas su Kira ir Kajum, bet Arija jam svetima. Įdomiausiai tai, kad jie turėdami skirtumu ir nesutarimu vis tiek bendrauja be tabu. Arija nesigėdija paklausti kaip Kiros seksualinis gyvenimas ar numesti kuokeli, kad Kajus būtu linksmesnis jei Felisitė dažniau jam duotu. Džiaugiausi, kad ji neužkliuvo mūsų.

Einant vakarui į pabaigą Felisitė pasiūlė netikėtą dalyką:

- Likit nakvoti pas mus. Jau vėlu, be to visi nemažai išgėrėm. – šis pasiūlymas visai neviliojo.

- Puiki mintis, - pasakė Arija.

- Gerai, namie manęs vis tiek niekas nelaukia, - pareiškė Kira.

- Aš prižadėjau Luna parvežti vakare. – Haris suprato, kad aš nesu šitam pasiruošusi.

- Nejuokauk, išsimiegosit čia nieko jai nenutiks. O jei tu negali gražiai elgtis gali miegoti ant sofos. – aš jaučiau kaip mano veidas išrausta.

- Negėdinkit mano merginos. – piktai pasakė.

- Aš jūsų neišleisiu.

Hario pozicija:

Sėdėjau ant lovos krašto kambaryje kuriame visada miegu kai lieku pas Kajų. Luna buvo vonioje, Felisitė davė jai naktinius. Labai norėjau ją pamatyti su jais, bet tuo pat metu bijojau, kad nesusivaldysiu. Luna nebuvo ta mergina, kurią gali lengvai parsiversti į lovą. Man ji iš ties patinką. Nenoriu jos atstumti per smarkia spausdamas.

Pagaliau atsidarė durys ir pasirodė mergina. Aš nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. Luna vilkėjo šilkinius naktinukus, kurie vos dengė jos užpakaliuką. Mačiau, kad ji jaučiasi nejaukiai.

- Žinai tau jie labai tinka. – norėjau padrąsinti merginą.

- Man labai nejauku. – pasakė ir priėjo prie lovos.

- Nesijaudink aš tavęs neliesiu. – ji truputi atsipalaidavo ir atsigulė.

- Žinai tu turi nuostabia šeimą.

- Aš noriu, kad su laiku ji taptu ir tavo šeima. – nuoširdžiai pasakiau.

- Nežinau ar sugebėsiu čia pritapti.

- Žinau Arija ir Felisitė sunkaus charakterio, bet jos turi gerą širdį. Esu tikras, kad galiausiai susibendrausit.

- Aš irgi norėčiau. – pasakė, aš taip pat palindau po antklode.

Nebežinojau ką pasakyti todėl įsistebeilijau į lubas. Taip gulėjau kol išgirdau, kad Luna ima tolygiai kvėpuoti ir užmiega. Atsisukau į ją. Mergina atrodė tarsi angelas. Tokia trapi. Kartais pagalvoju ar gerai darau su ja bendraudamas. Nesu geras žmogus, o ji tokia gležna bijau, kad kas nors gali ją nuskriausti norėdamas pakenkti man.

Mintys netilpo galvoje. Greitai apsirengiau ir tyliai išėjau iš kambario. Nusileidau žemyn užsimečiau striukę ir išėjau į galinį kiemą. Čia viską apšvietė tik bausi dekoratyviniu žibintu šviesa. Kišenėje susiradau cigarečių pakelį, bet niekur neradau žiebtuvėlio. Galiausia suradau dėžutę degtuku vidinėje striukės kišenėje.

- Pavaišinsi mane, - netikėtai išgirdau Kiros balsą.

- Tu gi metei. – nustebęs pasakiau, bet vis tiek atkišau pakeli su cigaretėmis.

- Man per daug sunku čia būti. – pasakė man pridegus cigaretę.

- Suprantu tave. Pasiėmiau Luną vien tam, kad nereikėtu čia būti vienam.

- Ji miela. Tu nusipelnei tokios merginos.

- Ar tikrai? Aš nežinau ar noriu, kad ji taptu viso to dalimi. Ji ne tokia kaip mes. Aš puikiai žinau, kad visi susitiksim pragare, na gal tavęs ten nebus, bet aš pasmerktas.

- Gal tau reiktu daugiau ja pasitikėti? Luna nėra kvaila. Papasakok jai kas tave kankina. Ji gi yra pasirašiusi konfidencialumo sutartį. Tik pasakęs tiesą pasijausi geriau.

- O jei ji nuo manęs pabėgs? Aš ją jau pamilau.

- Jei ji tau jaučia tą patį pasiliks, o jei ne negali laikyti.

- Iš kur tu tokia protinga? – paklausiau ir abu nusijuokėme

- Matyt atsigimiau į mama.

- O ko tau nesimiega? – pakeičiau temą.

- Man sunku būti vienoje patalpoje su Kajumi. Aš jam dar neatleidau. Aš visą gyvenimą stengiausi tapti chirurge, o jis viską sugriovė. Jei ne Kara iš vis neturėčiau darbo. Ir dėl ko visa tai? Nes kažkoks mulkis nesutiko daryto to kas buvo įsakyta.

- Tu žinai kaip jam sunku. Nors jis ir vyras visi pirmiausiai klauso jo motinos. Kajui reikia užsitikrinti valdžia ir jis tai daro visais būdais.

- O tu pagalvoji kas laukia mūsų visų jei sužinos mama?

- Stengiuosi negalvoti. – pasakiau ir išpūčiau paskutinį dūmą.

- Man tai nepavyksta. – liūdnai pasakė. – Eime vidun, patuštinsim to kvailio viskio atsargas. – aš tik linktelėjau. Žinojau, kad neužmigsiu.

Mudu dar ilgai kalbėjom. Esu tikras, kad nemažai išgėrėm. Paryčiais grįžau į kambarį. Atsiguliau šalia Lunos ir užmigau.