Aš rasiu savo kelia

1.25

Rytą pabudau nuo bučinių. Į mane žvelgė dvi mylimojo akys.

- Aš nenorėjau tavęs pažadinti, bet neatsispyriau pagundai.

- Viskas gerai. Man patinka taip pabusti.

- Tu neįsivaizduoji kokia brangi man esi. Atsiprašau už vakar. Man nereikėjo tavęs supažindinti su tavo universiteto dekanu. Tu gali pati pasirinkti ką veikti gyvenime. Aš tik noriu, kad būtum laiminga.

- Aš ir esu laiminga su tavimi. – pasakiau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Toliau viskas sekė natūraliai. Pradingo mano naktinukai, apatiniai ir visa kitą.

- Aš myliu tave. – pasakė jis po visko.

- Ir aš tave.

- Tai tekėk už manęs. – pareiškė ir aš sutrikau.

- Kaip tai?

- Tapk mano žmona. Žinau, kad praėjo vos keli mėnesiai, bet aš noriu su tavim praleisti visą savo gyvenimą.

- Tai tik endorfinų antplūdis. Kai jis praeis persigalvosi, o jei ne pasipirši tinkamai, o ne lovoje po sekso. – pasakiau ir nusijuokiau.

- Tu teisi viską reikia daryti tinkamai.

- Geriau man papasakok kas toks yra Leonas. Ką jis veikia? – pakeičiau temą.

- Ji Felisitės tėvas. Kai Rebeka pradėjo dirbti jis buvo pirmasis tiekėjas. Kai mirė jos tėvas Leonas padėjo įsitvirtinti valdžioje. Šiaip kiek žinau jis verčiasi pervežimu. Tiek legaliu tiek ne. Jis vienas senosios kartos atstovų tai reiškia, kad jam labai svarbi ištikimybė. Niekas nenori tapti jo priešu, nes jie be gailesčio naikinami, o už draugus jis aukotu gyvybę.

- Mani gerai, kad aš jam dirbsiu?

- Manau, kad dirbdama ten būsi saugesnė nei kur kitur.

- Kiek valandų? Aštuntą turime būti klube.

- Dar tik pietūs. Galime pasivartyti.

- Aš noriu valgyti. – suzyziau.

- Na gerai jau gerai eime paieškoti ko nors šaldytuve.

- Tu gulėk aš einu iškepsiu kiaušinienės. – paskiau ir užsivilkusi chalatą išėjau į virtuvę.

Aš ėmiausi darbo. Ir po dvidešimt minučių ant stalo jau garavo pusryčiai. Norėjau juos nešti į lovą, bet pasirodė Haris.

- Aš peralkęs. – pasakė iš aš padėjau lėkštes ant stalo.

- O sakei, kad nenori valgyti.

- Aš būčiau suvalgęs tave. – pasakė vaikinas šelmiškai.

- Taip ir sakyk, kad nenorėjai paleisti manęs iš lovos.

- Man patinka būti su tavim, o ypač lovoje.

- Kada tu pasidarei toks nešvankus?

- Aš toks tik su tavim.

Papusryčiavę dieną praleidome dviese namie. Vakare ėmiau ruoštis į klubą, o Haris išvažiavo sutvarkyti kažkokį reikalą. Jis grįžo likus dvidešimt minučių iki išėjimo. Vaikinas grįžo kažkoks nesavas. Nieko neklausinėjau. Jis greit susiruošė ir mes išvažiavom. Nesupratau kas negerai. Atrodė, kad vaikinas net nemato manęs, o dar ryte prisekinėjo meilėje.

Mudu sustojom, kaip ir dera, prie vieno prabangiausiu miesto klubų. Užėjus vidun pamačiau, kad jau dauguma susirinkę, trūko tik Kajaus su Felisite ir vaikais. Haris nieko nesakęs nuėjo prie baro.

- Sveika, puikiai atrodai. – pasisveikino Arija.

- Ačiū, bet Haris net nepastebėjo.

- Ar kas nors atsitiko? – sutrikus paklausė.

- Nežinau. Jis buvo kažkur išvažiavęs ir grįžo va toks persimainęs. Parvažiavęs man neištarė nė žodžio.

- Matyt kažkas nutiko. Nesijaudink tai ne dėl tavęs. Būk su juo kantri. Išgers ir nusiramins.

- Man labai neramu. Einu susirasiu jį. – pasakiau ir nuėjau prie baro.

- O štai ir tavo šešėlis. Mažyt kam tau tas girtuoklis kai čia esu aš. – erzino Gabrielius.

- Tu, - nusijuokiau. – aš geriau jau liksiu senmerge, nei leisiuosi tavo liečiama. Eik erzinti ko nors kito. – pasakiau ir jis nepatenkintas nuėjo. – Kas nutiko? – paklausiau atsisėdus šalia Hario.

- Viskas gerai. Man tik reikia išgerti. – pasakė vaikinas. Aš neištvėriau ir nuėjau.

Hario pozicija:

Aš visai netroškau su niekuo kalbėti. Išgėręs dar viena taure viskio supratau, kad per šiurkščiai kalbėjau su Luna. Nusprendžiau ją surasti. Mergina kartu su Kira ir Arija šoko. Aš nuėjau ir iš nugaros apkabinau ja. Mergina atsisuko ir apsikabino mane per kaklą.

- Atsiprašau, kad taip kalbėjau.

- Viskas gerai, bet daugiau taip nesielk. Kad ir kas nutiktu aš visad tave palaikysiu ir būsiu su tavimi.

- Aš myliu tave. Man tik sunkus laikas darbe.

- Nekalbėkime apie tai. – kaip tik tuo metu į klubą įeiną Kajus ir Felisitė.

- Mažyte, aš einu pasikalbėt su Kajum. – pasakau ir pakštelėjęs į lūpas nueinu.

Kajus pamatęs mane paėjo į šoną. Manęs laukė nemalonus pokalbis.

- Kaip prekė? – piktai paklausė.

- Truputi įbrėžta, bet viską sutvarkiau. Po savaitės ji vėl bus tinkama.

- Po velniais pirmadienį turėjom ją pristatyti.

- Aš tau sakiau, kad dabar ne laikas imti naują partiją. Aš neturiu laiko jos prižiūrėti. Be to turiu nesukelti įtarimo mamai, nes ji pasakys Rebekai. Luna jau ant manęs pyksta. Tau riektu būti atsargesniam.

- Tau reiktu susirinkt geresnę komandą. Man nusišikt ant visko. Visos prekės turi būti tvarkingos ir priduotos trečiadienį. Ir taip jau patirsiu didžiulius nuostolius.

Nieko nebesakiau. Nuėjau prie baro ir pasiėmiau dar vieną gėrimą. Gėrimas keitė gėrimą. Galiausiai nieko neatsimenu.

Lunos pozicija:

Praėjo pora valandų kai nemačiau Hario. Susierzinus nuėjau prie baro jo ieškoti. Vaikinas sėdėjo prie baro ir kabino barmenę. Jis vos sugebėjo apversti liežuvį.

- Ką tu čia darai? – piktai paklausiau.

- Mažyte, aš geriu, nori? – paklausė pakėlęs butelį.

- Ne. Mes važiuojam namo.

- Nebuk tokia nuoboda. – vos apversdama liežuvį pasakė.

- Arba tu važiuoji su manim, arba aš važiuoju viena. – pasakiau per sukastus dantis.

Netikėtai suskambo Hario telefonas.

- Klausau. Ką? Po velniais aš tuoj atvažiuoju. Ne. Kvieskit gydytoją. Man reiks penkiolikos minučių. – pasakė ir baigęs pokalbį ėmė kažko ieškoti. Galiausiai jis ištraukė mašinos raktelius. Aš vienu staigiu judesiu juos atėmiau.

- Tu nevairuosi.

- Aš negaliu važiuoti namo.

- Aš nuvešiu tave kur tu nori, bet pats tikrai nevairuosi. Tu net liežuvio nesugebi apversti.

- Tau ten negalima. – pasakė bandydamas atimti raktelius.

- Arba aš važiuosiu su tavim arba nevažiuosim nei vienas. – mačiau, kad jis pyksta, bet negali nieko padaryti.

- Gerai, bet liksi mašinoj. – nusileido.

Nieko nelaukę mes išvažiavom. Haris man rodė kelia. Mes greitai išvažiavome iš miesto, kurį laiką važiavome mišku. Vėliau privažiavome kažkokius sandėlius. Man buvo liepta sustoti ir laukti mašinoje.