Burgundo Raudonis

I

Per baltą nežinią bėga mergina. Jos tamsūs garbanoti plaukai plaikstosi į šonus. Vienintelis instinktas yra tiesiog bėgti. Jos kojos pinasi, lenkia vieną kitą, o jos varno juodumo plaukai vejasi aplink ją taip lyg ji būtų vandenyje. Aplink, jos šviesią suknelę skrajoja juodos varno plunksnos, iki tol kol suknelė tampa tamsiai raudona. Mergina griebiasi už kaklo bandydama įkvėpti oro, nes toks jausmas, jog ji skęsta. Tamsiaplaukė, net neturi už ko griebtis, nes čia nėra nė gyvos dvasios. Tačiau kažkas dusliu, vyrišku balsu šaukiasi ją „Vanesa!". „Tai mano tėtis..." – panelė pagalvojo, kančiose bandydama tarti žodžius, bet joks menkiausias garsas nesklido iš jos burnos.
- Vanesa, kelkis, - Maloniai tarė Amelija nesmarkiai tampydama seserį už prakaitu permirkusios rankovės. – Ar ir vėl sapnavai tą siaubingą sapną?
Vanesos rankos drebėjo, bet sugebėjo linktelėti. Ji sunkiai rijo seiles, taip jog atrodo, kad jos gerklė užblokuota.
- Nagi, stokis, antraip pavėluosime, - Amelija padėjo seseriai atsistoti ir nuvedė ją iki vonios kambario laikydama ją už alkūnės. Jaunesnioji sesuo jau buvo pripratusi prie Vanesos neramių sapnų, nes jie nutikdavo kiekvieną pilnatį. Seserys visuomet saugojo vieną kitą. Vanesa saugodavo nuo plėšrūnų, o Amelija gelbėdavo bėdoje.
Amelija į kubilą pripylė šilto vandens savo seseriai ir paliko ją vieną tamsaus medžio kambaryje.
Šis namas nebuvo toks gražus ar tvirtas, bet labai brangus abejoms seserims. Namas buvo padarytas iš tamsiojo kaštono lentų. Tiesa, nemaža dalis lentų jau buvo papelijusios. Dažnai per smarkų lietų pro stogą varvėdavo vanduo, tad tekdavo dėlioti metalinius puodus ant grindų, kartais jų net neužtekdavo. Tokiais vakarais seserys užsidegdavo vieną mažą žvakutę, apsigaubdavo paklodėmis ir Vanesa pasakodavo Amelijai šiurpias istorijas.
Kai siausdavo vėjai visas namas girgždėdavo, net seserys juokaudavo, jog namas tuojau, bus nuplėštas nuo žemės su visais pamatais ir nupūstas į pasakų šalį, kur maistas nemokamas, o visi namai tvirti, jog joks vėjas nenuplėštų jų nuo žemės.

***
Vanesa nusirengė ir jau ruošėsi lipti į kubilą, tik pasiliko vieną daiktą – tai jos pakabukas, kurį jai tėvas padovanojo prieš devynerius metus, prieš jam dingus. Pakabuką sudarė siūlas ir nedidelis smailus buteliukas, kuriame buvo keistas mėlyno atspalvio skystis.
Ji sėdėjo drungname kubilo vandenyje ir su muilo gabalėliu plovė prakaitą nuo savęs. Vanesai šiurpo oda nuo drungno vandens. Mergina vis negalėjo išmesti iš galvos savo sapno, nes jis visuomet būdavo toks pat, tik šį kartą ji vilkėjo šilkinę baltą suknelę. Vanesa nesuprato ką reiškė varno plunksnos pakeitusios jos baltąją suknelę į burgundo raudonį.
Vanesos mintis nutrūko, kai iš jos tamsiųjų plaukų iškrito kruvina varno plunksna. Mergina taip išsigando jog sukliko. Jos sesuo skubina įpuolė į vonios kambarį:
- Kas? Kas nutiko? – Amelija buvo perbalusi, o jos žalios akys buvo išsiplėtusios labiau, nei, bet kada.
Sesuo nepratarė, nei žodžio, tik žiūrėjo į kruviną plunksną plūduriuojančią vandenyje. Amelija pribėgo prie jos apžiūrėti ar ji sveika.
- Iš kur ji atsirado? – Amelija paėmė plunksną į rankas ir apžiūrėjo ją iš arčiau.
- Ji tokia pat kaip ir sapne... - tyliai sau pasakė Vanesa.
- Bet maniau tu sapnavai tokį pat sapną kaip ir visada. Gal tu man galėtum papasakoti savo sapną?
- Šis sapnas buvo toks pat kaip visi kiti, tik jame aš vilkėjau baltą, šilkinę suknelę kuri vėliau pavirto raudona dėl didžiulio, varnų plunksnų debesio... - dar sukrėsta atsakė Vanesa.
Amelija apsikabino šlapią seserį ir paglostė jos šlapią, garbanotą galvą. Tuomet ji padėjo Vanesai atsistoti, pagriebė netoliese gulinti rankšluostį ir padėjo nusisausinti. Galiausiai tarė:
-Mums vis tiek reikia eiti į mokyklą.
Vanesa linktelėjo. Kol mergina šildėsi sesuo nuėjo į kambarį, padėjo plunksną ant stalo ir pačiupo linine suknelę su šonu pasisukusia, išsipusčiusia moterimi – jų mokyklos emblema,  kitaip vadinama „Tobula moteris".
Panelės mokėsi mokykloje kuri yra skirta vien merginoms. Toje mokykloje yra sukurta labai daug taisyklių, kurios Vanesos manymu, yra beprotiškos ir visiškai nereikalingos. Vanesai jos niekada nerūpėjo, bet ji laikėsi jų, nes Amelija paprašydavo, veikiau maldaudavo.
Kai Vanesa apsirengė, ji nulipo girgždančiais namų laiptais į virtuvę, kur jos laukė raudonplaukė sesuo. Ant stalo stovėjo du puodeliai arbatos ir dvi duonos plutos.
- Gerk arbatą dabar, mes šiek tiek vėluojame. Duonos pavalgysim eidamos, - gurkšnodama arbatą tarė jos sesuo.
- Ar neturėčiau aš rūpintis tavimi? – Vanesa nusikikeno, gan maloniu balsu ir pradėjo gerti arbatą. – Mama jau išėjo į darbą?
- Taip, kur daugiau ji butų... – atsiduso Amelija.
- Nagi, einam, - Vanesa padėjo karštą, molinį puodeli ant stalo ir užsidėjo batelius.
Amelija nusekė ją per durų slenkstį, užrakindama duris.
Merginos pradėjo žingsniuoti į mokyklą, tyloje, kramsnodamos duonos pluteles.
- Taigi, kaip jautiesi, kad jau už savaitės tau sukaks aštuoniolika? – nykią tylą nutraukė Amelija. Bet tai buvo tiesa, Vanesa jau už kelių dienų bus pilnametė. – Ką darysi kai baigsi mokslus?
- Ką daugiau čia galima daryti? Kad ir kaip nenoriu, padėsiu mamai kepykloje, - atsiduso Vanesa.
Amelija kiek nuliūdo, nes maždaug už dviejų metų ir ji taps pilnametė. Turės plušėti lygiai taip pat kaip ir jos mama, nors sesuo geriau ištekėtų už gražaus turtuolio. Už tad Vanesa niekada nenorėtų tekėti už jokio turtuolio, jos nuomone jie visi išlepę ir nė nenumano kas yra tikras darbas.
Merginos kiek laiko nepratarė nė žodžio. Taip būdavo nedažnai, jos visuomet susirasdavo būdų kaip pralinksminti viena kitą. Bet tylą nutraukė keistas inkštimas sklindantis iš miško.
- Vanesa aš žinau ką tu galvoji, net nebandyk, - perspėjo Amelija.
- Amelija juk ten gali būti sužeistas žmogus ar gyvūnas, - gailiai pasakė Vanesa jau žengdama link miško, bet sesuo sugriebė jai už riešo.
- Būtent! Jeigu ten  yra plėšrus gyvūnas ieškantis grobio? Aš tau neleisiu ten eiti!
- Jeigu tu man neleisi aš eisiu ten viena, - Vanesa grubiai ištraukė savo riešą iš sesers rankos. - Tu esi jaunesnė už mane, todėl man aiškinti negali. Ar tu norėtum mirti taip miške? Tai gyvybės ar mirties klausimas.
Vanesa patraukė link miško. Amelija neturėjo žodžių, bet suprato, jog ji norėtų, kad kažkas ją gelbėtų todėl nusekė paskui seserį.
Einant vis giliau į mišką inkštimas garsėjo. Jis buvo kaip šuns, bet kitoks. Staiga merginos pamatė sužeistą padarą. Abi labai išsigando, nes ten nebuvo, nei šuo, nei katė. Tai buvo drakono jauniklis įstrigęs į žiaurius spąstus. Savo didelėmis mėlynomis akimis žvelgė į seseris inkšdamas ir prašydamas pagalbos. Amelija net užsigriebė už burnos ir paėjo kelis žingsnius atgal, bet Vanesa lėtai priėjo prie mažojo drakono. Jis kvėpavo greitai, bijojo merginų labiau nei jos jo.
Amelija stovėjo sustingusi ir net nežinojo ką daryti. Tačiau Vanesa ėmė gelbėti sužalotą padarą. Ji pravėrė metalinius nasrus su savo rankomis ir lėtai ištraukė gyvūno koją. Koja buvo kruvina, todėl Vanesa išsirišo savo skarelę iš plaukų ir aprišo gyvūno koją. Padarėlis patrynė galvą į Vanesos ranką. Mergina nusijuokė. Net Amelija atsipalaidavo ir pasilenkė paglostyti gyvūnėlį.
- Aš maniau jog visi jie žiaurūs plėšrūnai... – tyliai pratarė Vanesa, jog neišgąsdintų padarėlio.
-  Jie tokie tik kai būna jaunikliai, kai jis užaugs jis bus toks pat žiaurus kaip ir tas, kuris suėdė tėvą, - liūdnai, bet kartu piktai pratarė Amelija ir nustojo glostyti drakoną, - Eime Vanesa, mes ir taip vėluojame.
- Tu teisi... Iki padariuk, - paskutinį kartą paglostė ji drakono jauniklį ir atsistojo. Gyvūnėlis gailiai žiūrėjo į Vanesa matydamas kaip ji išeina. Kai pamatė kaip jos pasislėpė už medžių jis nuklupčiojo paskui jas.
Vėliau prie spąstų priėjo drakonų medžiotojas patikrinti ar kažką sugavo, bet pamatęs, jog jie buvo atviri, bet kruvini suprato, kad kažkas išlaisvino padarą.