Kažkada kai mes buvome Mes M. C |✔︎|

(26)

Mitchel Cave pozicija

Pasibaigęs koncertas, tik leido pailsėti. Alissa buvo čia. Aš mačiau ją. Mačiau kaip apsirengė, mačiau jos šypsena. Ji vis dėlto. Atėjo į mūsų koncertą.
-Kas nutiko? - staiga priėjęs paklausė Christian
-Buvo Alissa
-Mačiau. Keista, kad ji buvo. Po to karto, nelabai noriu su ją bendrauti.

Atsistojęs nuėjau iš vagono. Su vandens buteliuku, stebėjau aplinką. Kol staiga pamačiau toli prie stotelės stovinčias merginas ir tarp jų Alissa. Bent taip spėjau. Numetęs vandens buteliuką, pasileidau bėgti. Turėjau ją sutikti, turėjau apkabinti ir atsiprašyti. Man jos reikia. Mums jos reikia.
Priėjęs vartus, juos praskyriau ir praėjau. Mojavau. Mojavau. Aš norėjau ir tikėjausi, aš turėjau ją sutikti. Aš ją myliu. Negaliu nevažiuoti naktimis be jos. Ji mano geriausia draugė, kurią įsimylėjau.
Eidamas per gatvę, stabdžiau automobilius. Kol sutikau jos akis. Jos žvilgsnį. Sustojau beveik prie taikinio. Kažkokia mergina ją pastūmė į priekį. Man nebuvo svarbu, kad visi stotelėje stovintys žmonės buvo mano koncerte. Šis žmogus stovėjęs prieš mane, buvo mano meilė.

Ji nepasikeitė. Ji liko ta pati Alissa Moore.
-Alissa...
-Labas - tą momentą per kūną perėjo šimtai šiurpuliukų
-Klausyk, Alissa aš norėjau kai ką tau pasakyti. - ji toliau žiūrėjo - Alissa, aš tave dar vis myliu. Noriu, kad viskas būtų kaip ankščiau. Noriu tave laikyti prie savę...
-Ša,Mitchel. - ji pertraukus sustabdė mane - Mitchel niekad nenorėčiau būti kaip ankščiau. Mūsų meilė buvo toksiška. Viskas buvo nevykę. Aš dar vis esu pavargus nuo to. Atsiprašau, Mitchel.
-Tai kodėl išvis buvai koncerte?
-Sasha, mano draugė. Ji jūsų fanė

Alissa pasitraukė nuo manęs ir įlipo į ką tik atvažiavusį autobusą. Likau stovėti, kaip beprotis. Ji mane vėl atstūmė. Vėl viskas tas pats. Aš nesuprantu jos. Kur dingo mano Alissa? Kur...

Grįžęs paėmiau automobilio raktelius ir įsėdau į seną automobilį. Užvedžiau ir palikau visus be jokių paaiškinimų. Garsiai ant viso garso paleidau roko dainas ir greitai visai nesirūpindamas važiavau greitkeliu. Nusukęs į barą, belekaip pastačiau priemonę. Įėjau į barą ir iškart užsisakiau "Vodkos" penkis stikliukus.

Besipūrtydamas visai nejutau jokio šlykštulio. Viskas svaigo, bet aš atėjau iki scenos, pasiėmiau mikrofoną ir pradėjau kalbėti.
-Prieš visai nemažą laiką aš turėjau nuostabius draugus. Mes buvome penkiese, kaip šeima. Tarp mūsų nebuvo, jokių paslapčių. Visi važiuodavom kur norėdavom, darydavom kas užeidavo. Jau nuo pat pradžių žinojau, tos ypatingos merginos vardą. Žinojau, kokią vietą ji užema mano širdyje. Žinojau, kad ji man daugiau negu geriausia draugė. Pasakiau jai tai. Palikau tai paslaptyje. Nesakiau nei vienam, kaip padarė ji. Mes susitikdavom vakare ar naktį ir žiūrėdavom vienas į kitą nieko netardami. Tuo metu, buvo metas kai netyčia pasakiau vienam iš draugų. Jis pasakė mano "merginos" geriausiai draugei. Jie sužinojo. Visi nusisuko ir likom dviese. Aš nežinau, kodėl, bet man nebuvo gera. Merginos turėjimas atrodo lyg tada kai neturi draugų, bet netgi turėdamas mergina, jaučiausi vienišas. Man neužteko nieko, ką ji davė. Maldavau dievo, daugiau, bet pats nieko nedaviau. Tik po kiek laiko, po ilgo meto, mes išsiskyrėm. Ir žinot, šiandien ją regėjau savo koncerte, bandžiau ją susigrąžinti. Bandžiau viską ir ilgą laiką - bet ji vis tiek atsisakė. Ji vis tiek mane paliko. Tikėjau, kad po visko liksime tokie kokie buvome. Kokie buvome anksčiau. Kažkada kai mes buvome mes. Kai buvome šeima. Aš atsiprašau už viską, atsiprašau ką padariau.

-The end

Taigi... Jei turite klausimų, visus juos galiu atsakyti. Arba rašykite nuomones ir emocijas. Įsivaizduokite, kad šioje dalyje - tai privaloma. Haha