n e į g a l i e j i

Prologas - antilogas

Tvankiame ore dūstu. Esu beveik toks negyvas, kaip namas link kurio einu. Link pasaulio krašto. Prisiminimų pradžios ir pabaigos. Vasaros karščio prislėgtas mažas namelis kviečia užeiti lyg praeities šmėkla. Ją pavadinčiau žarnas sukančia, gyvenimą griaunančia, nostalgija.
Tikrai, ar dvasios egzistuoja? Dažnai pats sau tai analizuoju, galbūt dėl to, kad Tėvas užsimina apie tai. Kai jis kalba, ilgesys tiesiog pilasi iš jo lūpų lyg jo žodžiai būtų dvasių pasaulio liudijimas. Tiesa, jis mato mamą. Aš irgi norėčiau ją pamatyti, netgi dvasios formoje. Manau, gamta turi savo sielą - lyg mes visi esame kažko didesnio dalimi, kažko, ko nesuvokiame. Tačiau to nebegarbinsiu. Stengiuosi pajusti tai, kas man dabar suvokiama. Galbūt tas šlykštus jausmas krūtinėje, kai nejaučiu nieko. Kodėl žmonės taip didžiuojasi savimi kai sako, jog neverkė kažkiek metų? Atrodo, jiems reikėtų pas psichologą. Jeigu amžinybės sąvoka kažką reiškia, tai tikrai, mano akimis, negalėjimas nieko jausti prailgintą laiko tarpą. Žinoma; ką man kalbėti apie kitų žmonių problemas, kai kaip maniakas einu į seną Šreko lūšną dėl praeities šmėklų, neduodančių man ramybės. Kažkas ne taip, ir aš tai žinau. Šiuo momentu nenorėčiau būti gyvas, bet pripažinsiu, kad būti mirusiu amžinai irgi ne.

Šitas leisgyvis objektas, bandantis apgalvoti paskutinę šio idiotiško spektaklio dalį, vardu Nojus. Taip, aš, Nojus Dūmas, pasiruošęs rašalą ir plunksną (juokauju, tiesiog tušinuką) užrašysiu tik pabaigą, o visa kita - likimo sumestos situacijos, tįsančios ant stalo jau kokius penkis metus. Būtent ten, kur pirmą kartą atradau šeimą, tą jausmą, kad kažkur pagaliau priklausau. Dabar iš tų laimės trupinėlių galiu išrankioti tik prisiminimus, o visa kita - pilka gyvenimo nuobodybė, rutinos našta. Negaliu pasakyti, kad aš tas pats Nojus, kuris mėgavosi visiškomis bedugnėmis ir euforija. Man užsimerkiant, pasaulis atgimsta, o atmerkus akis matau tik bereikšmį namelį, kas žino kur. Įsibraunu vidun ir nusimetu batus.

Peržvelgiu kambarį. Po senu, dvokiančiu kilimu dar vis kyšojo laiškas. Dulkėti baldai stovėjo čia lyg nieko niekada čia neįvyko. Tiesa tokia, jog kai išvykau, jausmas buvo toks pats kaip dabar - kaip PTSD turinčio bomžo priklausomo nuo skausmo numalšinimo. Vėmalą gerklėje sukelia geltonai išblyškę tapetai, gražiai paklota, tikriausiai okupuota vabalų, lova, ir rašomasis stalas, ant kurio dailiai sudėtas visas mano likimas. Sudžiūvę užrašai man išsilieja akyse, kai prisėdęs bandau juos skaityti. Vaizdas vis ryškėja. Pagaliau pakilo dulkės nuo to, kas mano atminty daro sumaištį iki šiol. 

- Grįžti ir grįžti tu čia, ar ne? - Dirstelėjo mano pusėn Vinis, rodantis savo nežmonišką šypseną.

- Ir vėl.