12 sekundžių

Antras skyrius

Prieš uždarydama namų duris gaunu dar vieną žinutę nuo Aleksos. Ji pranešė, kad jau laukia manęs. Pamaniau, kad tai gali sugadintj mano staigmeną jai, bet nuvijusi blogas mintis į šalį išėjau į kiemą.
Vos žengusi žingsnį pajutau šaltą žiemos orą, kuris nudiegė mano veido odą. Negana to, pradėjo snigti. Bet man sniegas patinka. Patinka stebėti, kaip jis žiba naktį, mėnulio šviesoje, kaip einant traška po kojomis. Kaip paėmus į delną jis ištirpsta nuo šilumos ir pradeda varvėti atgal ant žemės. Patinka stebėti snaigių šokį, naktinių žibintų apšviestoje gatvėje. Atrodo, kad jos šokdamos bando užgniaužti baimę. Mirties baimę. Snaigės bijo nukritusios greitai ištirpti. Žmonės visai ne kaip snaigės. Atrodo, kad jie nieko nebijo. O į mirtį žiūri per naivumo prizmę - tarsi ji niekada to žmogaus neištiks. Bet žinau vieną - visi, na, ar beveik visi, apie ją susimąsto, kai ji ištinka jų artimiausius žmones.
Užsigalvojusi visai nepastebėjau, kad liko penkios minutės nueiti iki gamyklos. Tad pasukau į kairę ir pradėjau eiti spartesniu žingsniu.
Štai, jau matau jį. Visas tamsus, o jo gale šviečia vienas žibintas. Visas skersgatvis užverstas šiukšlėmis. Prie sienų pastatyti šiukšlių konteineriai. Prie jų dažnai miega benamiai. Turbūt dėl to ir baisiausia čia eiti.  Jaučiu, kaip mane pradeda užvaldyti baimė. Stipriau sugniaužiu kumščius ir žengiu pirmąjį žingsnį.
- Vienas, du, trys - skaičiuoju vos vos girdimai. -keturi, penk... -staiga sustoju. Apsidairau aplinkui. Jaučiu vis greičiau besidaužančią širdį. Galiu prisiekti, kad girdėjau šnaresį skersgatvio priekyje. Netoli žibinto, prie kurio turėjau atsidurti. Atsigręžiu atgal. Matau savo namus. Juose šviečia šviesa. Matau mamos šešėlį. Ji stovi miegamajame, dangsto langus, reiškia jau eis miegoti. Iš namų sklinda ramybė, jaukumas. Norisi grįžti atgal į saugumą.
Bet aš stoviu čia. Vienui viena ir bijau. Bijau eiti toliau. Bijau netgi atsigręžti. Suprantu, kad bet kokiu atveju turiu nueiti pas Aleksą ir, kad liko visai nebedaug laiko. Todėl sukaupusi visas jėgas pradedu gręžtis žibinto link. Atsisukau. Atrodo, kad tai truko visą amžinybę, nors praėjo tik penkios sekundės. Aplink ramu, todėl žengiu toliau. Vienas žingsnis ir tiesiai prieš save pamatau gatvę perbėgančią didelę juodą figūrą. Visas mano kūnas sustingsta. Staiga pajaučiu kaip kažkas įspyria man į koją ir paslydusi ant ledo aš krentu ant žemės. Visais įmanomais būdais stengiuosi įžiūrėti, kas tai padarė, bet nieko nematau. Nuo baimės pradeda temti akyse. Bandau atsistoti, bet koja užstringa kartoninėje dėžėje ir niekaip negaliu jos ištraukti. Atrodo, kad kažkas mane tempia į prieky. Po kiek laiko suprantu, kad taip ir yra. Priekyje stovi ta pati juoda figūra ir laiko mano koją. Iš lėto tempia pirmyn. Sukaupusi visas jėgas pradedu muistytis.
- Ne! Paleisk mane- sušunku. Negirdžiu jokio atsakymo, tad pagalvoju, jei pradėsiu rėkti iš visų jėgų, mane tikrai kas nors išgirs.
-Gelbėkit! Prašau, padėkit man... -staiga ta figūra atsisuka į mane. Matau kaip ji iš lėto kažką traukia iš galinės kišenės. Mane nukrečia šiurpas. Išsausėja burna. Bandau rėkti, bet negaliu išspausti nė garso.
Tik dabar suprantu kad tai peilis. Sukaupiu visas jėgas ir bandau atsistoti.
-Nedary...-mano žodžius nutraukia veriantis skausmas krūtinėje. Bandau įkvėpti, bet negaliu. Atrodo, kad pasaulis yra subliuškęs balionas, kuriame būtent šią akimirką dingo visas oras. Stebiu žvaigždes. Labai šaltas oras, o dangus giedras. Jokio debesėlio. Puiki naktis stebėti dangų. Galbūt ir aš ten pakliūsiu. Įdomu, kaip viskas atrodo iš viršaus. Visi gatvės žibintai. Snaigės šokančios jų šviesoj bei iš lėto krentančios į savo mirtį. Įdomu, ar jos supranta, kad joms gyventi liko visai nebedaug?
Pradeda temti akyse. Bandau neužmigti, bet neįstengiu.