Mafijos žmona

1.Noras Užmiršti

*Sofija*

Šendien penktadienis, dabar sėdžiu Irinos kambaryje. Labai nenoriu grįžti namo, vis vien manęs ten niekas nelauke. Todėl šiandien pirmą kartą nusprendžiau sutikti su Irinos pasiūlymu ir važiuoti pasilinksminti į klubą. Aš tiesiog noriu pamiršti, pamiršti viską, alkoholikę mamą, komoje įstrigusį brolį, palikusį šeimą tėtį ir buvusį vaikiną kuris prie manęs kiekvieną dieną priekabiauja. Taigi dabar sėdžiu Irinos kambaryje ir laukiu kol ji išlys iš spintos ir pagaliau paduos man suknelę su kuria aš šiandien važiuosiu į klubą. Pagaliau ji išėjo iš savo didžiulės spintos vienoje rankoje laikanti Aldo basutes, o kitoje juodą mini suknelę kuri iš visų jos drabužių ant manęs atrodė geriausiai. Suknelė puikiai išryškino mano krūtinę bei užpakaliuką, vienu žodžiu atrodžiau pakankamai gerai, nes juoda man tinka, prie mano tamsiai rudų rudų plaukų ir bėveik juodų akių.
Kai Irina susiruošė mes išsikvietė me taksi ir važiavom į artimiausią klubą.

Atvykusios sutikome Irinos vaikiną ir jo draugą.
-Sveikos gražuolės! :pasisveikino Viktoras(Irinos vaikinas)
-Sveiki vyrukai! :Šūktelėjo Irina.

Po 1h ir 30 min

Iš pradžių viskas buvo labai nejauku, tačiau po poros minučių mes apsipratome ir pradėjome linksmintis visu pajėgumu. Tik dabar šiek tiek pavargę prisėdome prie staliuko ir pradėjome žaisti „Drąsa ar Stikliukas" Viktoro draugui teko drąsa nueiti prie vaikino kuris šoka vienas ir sugriebti jam už sėdynės, baigėsi tuo, kad tas vyrukas Viktoro draugui kažką pašnabždėjo ir jiedu kažkur išėjo. Dabar atėjo mano eilė.
-Drąsa ar Stikliukas? :paklausė Irina
-Mm drąsa! :aš sušukau.
-Tavo drąsa yra išgelbėti tą seksualų dievą nuo pakvaišusios merginos priešais jį. :pasakė Irina.
Giliai įkvėpusi pradėjau eiti prie vyruko. Kuo labiau artėjau, tuo gražesnis jis pasirodė. Tai mane tik paskatino jį išgelbėti, jei išvis jį reikėjo gelbėti. Priėjus prie jo, aš jį vieną ranka apkabinau per liemenį.
-Sveikas mažuti, ką tu čia veiki su šita baidykle? :prakalbau aš.
Vyrukas nepasimetė,ir prisijungė prie mano spektaklio.
-Labas mieloji, atleisk, kad negalėjau ateiti pas tave, ši ponia man užstojo kelią. : Tarė be galo patrauklus nepažįstamasis.
Po šių žodžių ta netikra blondinė su tona makiažo susiraukė. Ji bandė mane nužiūrinėdama apskaičiuoti ar ji prieš mane nugalėtų kovoje.

Atsakymas buvo ne. Aš gatvės boksininkė, kaunuosi kovose kur legalu viskas. Tiesa ta, kad aš nesu boksininkė dėl to, kad noriu. Tiesiog kai mano mama paniro į alkoholį mums nebuvo kaip pragyventi, turėjau du pasirinkimus, kadangi esu per jauna galėjau rinktis arba būti šokėja prie stulpo, arba kovoti gatvės kovose, todėl ėmiausi bokso. Be to mano dėdė buvo boksininkas jis anksčiau mane mokė kaip apsiginti ir kaip smogti skaudžiausius smūgius. Todėl buvau pasirengusi išmušti keletą dantų.

Žodžiu ta blondinė pamačiusi, kad nelaimės, pradėjo siekti gėrimo kuris buvo ant baro staliuko, bet aš ją aplenkiau. Ją apipilti man neužteko, aš tiesiog privalėjau jai smogti už tai, kad sumurmėdama pavadino mane kale.

Tegu ji džiaugiasi, kad už jos stovėjo apsauginiai ir spėjo ją sugauti kai ji prarado sąmonę. „ Taip jai ir reikia" pagalvojau.
Kas mane labai nustebino, tai buvo jos apsauginiai, kurie nė piršto nepajudino, kad ją apagintų. Tiek ir iš tų apsauginių.

Kai tą blondinę išnešė aš atsisukau į gražuolį stovėjusį už manęs. Vos pažvelgus į jo akis mano noras išsipildė, aš paskendau jo akyse ir pamiršau visus savo rūpesčius.