Tu dar nepasimokei?

Aš keičiuosi.

Nauja diena toje pačioje mokykloje, kurioje visalaiką esu nepritapelė.  Kas šiandiena bus, vėl pokštai? O gal vėl būsiu sumušta iki kraujų. Pakaks, aš pasidarysiu blogiukė. Žinoma prireiks laiko, bet šiandien padarysiu pirmus kelius dalykėlius. Apsirengsiu ne soft + nerd mix outfit, o būsiu gamer + emo. Būsiu sassy! Tikriausiai šiandienai to užteks. Tikiuosi. Jeigu neužteks, pasistengsiu kažką jiems atsakinėti. O gal ir atsilyginsiu už visus sužalojimus, kuriuos jie man padarė? Nekantrauju ateiti į mokyklą, ir laukti jų reakcijų.  

Apsirengiau. Truputį keistą pažiūrėti į save, esu soft girl, o bandau būti blogiukė. Na, kaip sakoma pirmas blynas būna prisvilęs. Gal man bus kitaip? Gal pirmas blynas, bus gardus. Apsiprasiu ir bus puiku. Įsivaizduoju, kas bus po mėnesių. Būsiu tiesiog "bad bitch". Kitom galima, vadinasi ir man galima. O, kaip mama. Ką ji pagalvos? O va čia gali būti sunkumų, o gal mama supras mane. Tikiuosi ko geriausio, kas gali atsitikti.

Maždaug pusvalandį prie veidrodžio atsisėdusi, maivausi. Bandau primesti "fyfa". Aš juk pasikėlus. Bet vis dar galvoju, ko toliau tuo blogiau. Ką pagalvos mokytojai, esu moksliukė, ir jeigu jie užklups mane darant kažką pertraukoje blogo, tikriausiai būsiu pranešta direktoriui, kad ir koks bullsh*t tai būtų! Kodėl tie sumauti šmikiai, niekada nebuvo pas direktorių, kad ir kiek jie darė man nesąmonių. O mokytojai kas svarbiausia kalba koridoriuje ir nieko nedaro tik ale pagąsdina, nors niekas neišsigąstu. 

- Arnai, baik. Juk jai skauda. - vieną kartą pasakė giefos mokytoja. 

Wow! Mokytoja jūs tiesiog šaunuolė. Ačiū, kad man padedat! Jie tikrai atstojo.  Bet tai neesmė, buvo ir daugiau atsitikimų bet geriau apie juos nekalbėsiu. Naujas style - nauja aš.

Iš nerd tapau - bloga mergiukštė.

Liko trisdešimt minučių iki tol kol išeisiu į mokyklą. Aš dar nepavalgiau, ir ignoravau mama. Girdžiu, kaip ji lipa laiptais į mano kambarį. Dieve. Ji pamatys mane ir užmuš. Prisiekiu. 

Ji įeina į kambarį.

- Dukryt-... Ką tu čia išsigalvojai? - susiraukusi pradėjo kalbėti mama. 

- Mama, aš keičiuosi. Man atsibodo būti auka, iš kurios galima tyčiotis. Noriu irgi pabūti tokiam vaidmenyje. - atsakiau aš. 

- Dukrelė, suprantu tave. Bet prašau nesimušk, kad man direktorius ar tavo auklėtoja skambintu man. - atsakė mama, supratusi mane, kad ir kaip keista bebūtų.

- Mam, aš nežadu muštis. Bet ką daryti, jeigu jie pradės mušti mane? Ar turėsiu leisti jiems. Tikrai ne, trenksiu atgal. - pareiškiau jai.

- Na tada, daryk, kaip nori. O dabar eik valgyti, nes greit į mokyklą, o tu dar nepavalgiusi. 

- Gerai.

Daugiau su mama ryte nekalbėjome. Suvalgiau kiaušinienę, su mano mėgstamiausią mišrainę. Buvo labai skanu. Visada valgau lėtai, bet šį kartą sugebėjau suvalgyti labai greitai lyg būtų koks valgymo konkursas, kuris greičiau suvalgys. 

Jau metas į mokyklą.

- Iki, mam.

- Ate. Sėkmes!

Mokykloje.

Vos atėjus į mokyklą nuėjau į rubinę, nusimoviau savo gotišką striukę su ugnelėmis.  Rubinėje buvo labai daug žmonių, ypač daug kurie mane muša ir žiūrėjo į mane. Man tai nepatiko.

- Ko žiūrit? Ko nematė? - pasakiau aš. - Būtų gerai, kad nestebeilintumėt į mane. Negražu taip. 

Jie nusisuko, o aš padėkojau. 

Man dabar bus anglų pamoka, o man ji labai sekasi. Už manęs sėdi Arnas ir Tomas. Dvi žmogėdros, kurios labiausiai iš manęs tyčiojasi ir viską pradėjo. Man anglų sekasi, o jiems ne. Bus smagu, pasijuokti iš jų baisaus anglų tarimo, nes juos dažniausiai kviečia prie lentos atsakinėti. Vos tik prasideda pamoka, o jie jau prie lentos. Negaliu susivaldyti, pradedu juoktis, kaip dar niekada gyventi. Jų anglų tarimas baisesnis, už šreko. Pirma pamoka kolkas einasi gerai. Gerai nusijuokiau ir jie jau sėdi savo suole. Girdžiu, kaip kažką plepa apie mane. Aš jau esu įsijautusi į šį vaidmenį, žinot ką man visai patinka būti bloga nors dar lyg ir nieko blogo nepadariau. Nebent pasakiau, kad nusisuktu ir žvengiau iš jų tarimo. Jie taip šneka, jau kokį 10 minučių taip atsibodo, norėčiau atsisukti į juos ir kažką pasakyti. Žinot ką? Taip ir padarysiu, kodėl gi ne. Juk esu "bloga mergaitė".

- Klausykit, gal malonėsit apie mane šnekėti per pertrauką ir jeigu šnekat, šnekėkit tyliau, ar jau viens kito nebegirdit. Be to gražus tarimas, vaikinukai.

- Klausyk, gal malonėsi nepertraukinėti mūsų?

- Neklausau, neįdomu. - atsakiau aš ir atsisukau į lentą, kurioje mokytoja rašė naujus žodžius, kurių nežinojo tokie mokiniai kaip Arnas ir Tomas. 

Jie nesiklauso manęs ir vistiek kažką plepa. Girdžiu apie pokštą. Man regis, jie man nori iškrėsti pokštą. Gerai pasistengsiu neapsigauti ir vėl nebūti išjuokta. Kiek girdėjau, jie nieko nebijo. Bet ar nebijo mano labai garsaus balso. Išgąsdinsiu juos, jeigu neišsigąs vadinasi tikrai nieko nebijo, bet jeigu išsigąs tada vadinasi jie skystablaudžiai, nes manęs niekas negalėtų išgąsdinti. Tiesiog neišsigąsčiau. Ypač jeigu gąsdintų tokie kvaileliai kaip jie. Įdomu, kokį jie pokštą sugalvojo.

Štai ir pertrauka. Jie jau spėjo pranešti, visiems klasiokams, kad rengs pokštą. Nubėgau prie kitos pamokos kabinėto greičiau negu jie. Girdžiu, kaip jie rengia pokštą netgi nepasidėję kuprinių į kabinetą. Girdžiu lipniajuostą. Pokštas aiškus. Galvos, kad užkliusiu. Jie absoliutūs kvailiai. Aš kabinete. Štai ir suskambėjo skambutis, o aš visdar kabinete laukiu jų kol galėsiu juos išgąsdinti. Štai jie ir ateina. 

Man pavyko. Jie labai išsigando. Klykiau, vos balso nepraradau. Atrodė, kad išsitaškys langai. Bet yra problema. Mokytoja visą laiką buvo kabinete.

Mokytoja, pažiūrėjo pro akinių viršų į mane ir rimtai pasakė:

- Emilija, po pamokų ateik į šį kabinetą.

O dieve. Prisidirbau.