Egocentriškumo karas

chapitre un

Tyla ir keturių vaikinų žvilgsniai susitinka akimirkai. Tik to ir tereikėjo...
- Aš... Aš ir tik aš! Manote esate svarbesni už mane?! Manote esate lygūs man? - žodžiai baigiasi kvatojimu. - juokdariai apgaiėtini.
Vaikinas atsistoja, bet toliau abiem rankomis laikosi įsikibęs stalą ir degina kitus žvilgsniu.
- Tu? Kuo tu aukščiau manęs?!- brunetas atsistoja nuo kėdės ir ši vos nenugriūna.
- Kas toks būsi? - pagieža veržiasi per kraštus.
Likę du jaunuoliai stebėjo kylantį karą, bet nesikišo. Tai ilgai netruko, viską nutraukė atsidarančios salės durys.
- Bonjour, monsieur*.- tarė vaikinas pradėjęs kivirčą ir nuleido galvą.
- Kam tie formalumai. - šypsena pasirodo įžengusiojo veide.
Kiti likę nespėjo net sureaguoti kas įvyko. Pagarbą parodė tyliai nuleisdami galvas.
- Kaip ir žinote esate pakviesti ne be reikalo. Buvote atrinkti iš daugelio kandidatų. Suprantu jūsų sąmyšį.
Vaikinai dairėsi, ore tvyrojo konkurencija. Įtampą galėjo pajusti betkas gyvas salėje.
- Pone, atleiskite už klausymą, bet kodėl mes tiksliai esame surinkti? - prabilo trečiasis. Jaunuolis atrodė kiek vyresnis ir vyriškesnis už kitus, bet nebuvo itin aukšto ūgio.
- Viskas gerai, Emilienai. Kaip žinote verslas kiek griūva. Namams trūksta naujų merginų. Žavių ir keliančių aistrą. Na suprantate. Išrinkau jus, nes žinau, jog esate kerintys ir merginos greitai pasiduoda jums. Kas gi nekristų po tokių vaikinų žvilgsnio? - juokas nuaidi per salę, bet visi lieką rimtais veidais. Tyla tuoj buvo sunaikinta kostelėjimu. - Kiekvienam iš jūsų skirsiu po merginą, gausite pagrindinę informaciją apie ją. Jūsų tikslas ją atgabenti čia. Kas greičiausiai atliks užduotį gaus daug grynųjų. O aš manau, kad tikrai norite naujo automobilio ar dar kokio žaisliuko.
Vyrukų veiduose iškilo šypsenos.
- Tik viena sąlyga jokio smurto. Merginos neturi atrodyti klaikiai. Jos tada taps nieko vertos, o jūs nieko negausite. Merginų bylas rasite savo, kambariuose.- sulyg paskutiniais žodžiais užsiverė durys.
- O taip, bus smagu. - šypsena tvyrojo pirmojo vaikino veide.
- Vermontai, kada pagaliau subręsi. Tau galvoje tik linksmybės. - prabilo tyliausias. Ketvirtasis vaikinas turėjo ugnimi degančius plaukus bei atletišką kūną.
- Matai, kas gi prabilo. Tavo nuomonė niekam neįdomi, Edgarai. Tikriausiai nesi net merginos lietęs. Tau ši užduotis netinka.
- Eime vaikinai. Nėra laiko kurti šių beprasmių kivirčų. - prabilo antrasis vaikinas.
- Beprasmiškų?!
-Prasideda. - Edgaras pavarto akis ir depteli į Emilieną.
- Patylėk, Vermontai.- taria Emilienas ir nužengia iki salės durų. - užauk pagaliau. - deptelį neatsisukdamas.
Paskui jaunuolį išėjo Edgaras.
- Vincentai, tu praloši. - durė pirštu į vaikino krūtinę, nusišypsojo ir po akimirkos išėjo pro duris.
Salėje liko tik Vincentas. Karštakošis jaunuolis. Šiam vyrukui netrūko žodžių kišenėje.
- Na ką, prasideda... - tylom burptelėjo panosėje, pastovėjo dar minutėlę vieną kitą ir nusekė kitų pavyzdžiu.
------
*Bonjour, monsieur.(liet. sveiki, pone).