Spalvos [P.JM.] ✔

°•°Lietus°•°

"Brangute, ar nemanai, jog ir tau pats metas imti mokytis egzaminui?" Mano mama paklausė.

Iš Daehan kino teatro grįžau dešimtą valandą vakaro, o mano mama dar tvarkė virtuvę. Taigi, dabar buvau priversta sėdėti ir klausytis, kaip mama skundžiasi, kad visiškai nebesimokau ir per daug laiko praleidžiu su Jimin.

"Gerai, gerai, supratau." Sukryžiavau rankas. "Tačiau gal jau galiu eiti į viršų? Aš labai pavargu-"

"Jinhee, aš rimtai."

"Žinau, mama, aš irgi."

Ji atsiduso ir ant stalo padėjo iššluostytą lėkštę. "Gerai, eik."

Nutipenau prie mamos ir pabučiavau jos skruostą. "Myliu!" Pasakiau ir užbėgau laiptais.

Uždariusi savo kambario duris nusivaliau makiažą, nusiprausiau ir nuėjau miegoti.

°

"Pagaliau ir tau atėjo laikas pasimokyti." Jimin pašiepiamai vyptelėjo, kai išgirdo, ką man vakar pasakė mama. Įsispoksojau į savo maistą ir papūčiau lūpas.

"Ei, o kaip dėl to tavo atsiskaitomojo darbo? Na... tos gėlės?" Paklausė iš mano lėkštės pavogdamas kelis ryžius.

"Hm... Nežinau. Man trūksta idėjų..." Patrukčiojau pečiais.

"Nori, kad padėčiau?" Paklausė, kramsnodamas maistą.

"Žinoma, bet kada?" Pasikasiau sprandą. "Nemanau, jog mama ir vėl leis su tavim susitikti šią savai- palauk!" Išplėčiau akis, kai į galvą šovė nuostabi idėja. "Pasimokykim kartu! Juk mano mama tai leis, tiesa?"

"Žinoma. Mano namuose?"

"Gerai. Atsinešiu ir savo atsiskaitomąjį darbą." Ištariau kramsnodama ryžius.

Jis stebėjo kaip aš valgiau ir šypsojosi.

Šiandien Jimin nebuvo toks kalbus ir gyvybingas. Jis nejuokavo ir nesijuokė. Mąsčiau, kodėl.

Pavalgę grįžome į klasę ir mokėmės dar kelias valandas, o tada patraukėme namo.

"Dangus kažkoks... tamsus." Pasakiau spoksodama į viršų.

"Turbūt lis." Pasakė.

Turėjau grįžti namo pasiimti kelių vadovėlių, atsiskaitomojo darbo ir, žinoma, paklausti mamos, ar galiu mokytis su Jimin. Nusprendėme išsiskirti, o vėliau aš ketinau viena nueiti į Jimin namus.

"Ar tikrai nori iki mano namų eiti viena?" Paklausė.

"Nagi, kas rytą viena einu į tavo namus, kodėl dabar tai turėtų būti problema?" Pakėliau antakį.

"Na gerai, pasimatysime vėliau." Jimin paglostė mano plaukus ir pamojavęs nuėjo.

Rakindama vartelius atsidusau. Mąsčiau, kodėl šiandienos atmosfera tarp mūsų taip skiriasi nuo vakar dienos.

Nusipurčiau visas keistas mintis ir išsitraukusi telefoną iš kišenės ėmiau skambinti mamai. Iš telefono išgirdau kelis pyptelėjimus, o tada ji atsiliepė.

"Labas, mama."

"Sveika, brangute, kodėl skambini?"

"Kadangi turiu mokytis egzaminui, o dalintis žiniomis yra labai geras dalykas, tai gal galiu-"

"Eiti į Jimin namus?" Mama pabaigė mano sakinį.

Sukikenau. "Taip. Ar galiu, mama? Prašauuuu!"

"Bet Jinhee, tu visą laiką praleidi su Jimin." Jos tonas surimtėjo. "Ir argi mokytis vienai nebūtų produktyviau? Na, be visų tų kvailiojimų ir taip toliau..."

"Mama, prašau, tik šįkart? Prižadu, susikaupsiu, man taip pat reikia Jimin pagalbos savo atsiskaitomajam darbui. Prašau?"

Kitame ryšio gale įsivyravo tyla.

"Na gerai, bet tik šį kartą."

"Ačiū mama!" Pasakiau ir padėjau ragelį.

Greitai užbėgau į savo kambarį, persirengiau ir susimečiau knygas į kuprinę, o tada išsitraukusi telefoną nufotografavau savo knygas kuprinėje. Nusiunčiau tą nuotrauką mamai ir parašiau:

Aš:
Pažadu mokytisss~
ㅋㅋㅋ

Nubėgau laiptais žemyn ir įsispyrusi į batus išėjau iš namų.

Nenuėjusi nė pusės kelio išgirdau griaustinį. Kažkaip užmiršau pasiimti skėtį... Vietoj to, jog apsisukusi grįžčiau namo ir pasiimčiau skėtį, nusprendžiau pagreitinusi žingsnį pasiskubinti į Jimin namus.

Tačiau tada gamta man į veidą pasakė 'ne' ir prapliupo lyti, tarsi kažkas staiga būtų perplėšęs dangų.

Nusiėmiau kuprinę ir apsikabinusi ją ėmiau bėgti, o šalti lietaus lašeliai glostė mano kūną.

Beveik!

Tolumoje jau matėsi Jimin namo stogas. Padariau paskutinį posūkį ir pasileidau bėgti dar greičiau, kai staiga savo akiratyje pamačiau link manęs bėgančią figūrą su skėčiu.

"Lee Jinhee!"

Park Jimin?

"Park Jimin!" Surikau gaudydama kvapą.

Tą akimirką, kai pasiekėme vienas kitą, jis pakėlė skėtį ir leido man po juo palysti.

"Kodėl nepasiėmei skėčio?" Jimin paėmė mano kuprinę į savo rankas. "Tu visa permirkusi!"

Ranka nusivaliau lietaus vandenį nuo savo veido ir įsispoksojau į jo akis.

Jimin palietė mano petį. "Jinhee-ya, juk gali susirgti! Būk atsargesnė!"

Buvau nustebinta staigaus jo balso šiurkštumo ir tiesiog palinksėjau.

Tada toliau kartu ėjome visiškoje tyloje, o mūsų žingsnius akomponavo lietaus lašeliai. Džiaugiausi, kad Jimin nusprendė atbėgti ir man padėti, tačiau jis atrodė gan supykęs, tad nusprendžiau tylėti.

Kai įžengėme į namus, Jisang iškart atplėšė akis nuo televizoriaus ekrano ir ketino kažką pasakyti, bet pajautęs, kokia atmosfera tvyro ore, jis užčiaupė burną.

"Palauk čia." Jimin pasakė ir nuėjo į antrą aukštą.

Aš nejaukiai šyptelėjau Jisang pusėn.

"Labas... noona?"

"Štai, eik nusimaudyti." Jimin įsakė paduodamas man rankšluostį ir savo drabužių. Jo veidas nerodė jokios emocijos.

"G-gerai..." Nuėjau į vonią ir užsirakinau duris. Nusimečiau savo šlapius drabužius ir palindau po dušu.

Nusimaudžiusi apžiūrėjau Jimin man duotus drabužius - baltą megztinį ir juodas kelnes. Greitai apsirengiau ir išsidžiovinau plaukus rankšluosčiu. Tada išžengiau iš vonios kambario ir garsiai atsidusau.

Iš niekur nieko pajutau, kaip prie manęs prisiglaudžia šiltas kūnas. Kažkas apkabino mane iš už nugaros. Galėjau jausti jo šiltą kvėpavimą ant savo kaklo.

"Pasirūpink savimi, Lee Jinhee."

°•°•°

안녕!

~°~°~

Tikiuosi, jums patinka.

°•°Melisa°•°