Spalvos [P.JM.] ✔

°•°Seni, geri prisiminimai°•°

"...Kaip didingas Henris Moras pasakytų - būti menininku - tai tikėti gyvenimu..."

Na, tada aš niekada nebūsiu tikra menininkė.

Aštriu pilko pieštuko galiuku paliečiau baltą popieriaus lapą, norėdama užsirašyti tai, ką pasakė mokytojas Jang, kai staiga mano ausis pasiekė garsus skambučio garsas. Sakoma, jog skambutis - gražiausia muzika mokinio ausims, nes jam nuskambėjus mokiniai turi laiko atsipūsti, pasimėgauti savo maistu ar net sužinoti apie karščiausius mokyklos įvykius.

Na, tik ne man, nes viskas, ką man reiškė skambutis, tai kad aš turėsiu išgyventi dar vieną pertrauką be jo.

Be jo.

Nuostabu, man pavyko vėl sugrįžti į depresijos būseną - nors, tiesą sakant, nuo tada kai jis dingo, niekad tos būsenos nė nepalikau.

,,Žinau, kad jūs dievinat mano pamokas, bet, deja, pamoka baigėsi. Nepamirškite apie atsiskaitomuosius darbus! Pasimatysime kitoje pamokoje!" Mokytojas Jang garsiai pareiškė, tačiau jo balsas vistiek buvo užgožtas visų garsų, kuriuos sukėlė iš savo vietų kylantys mokiniai. Prieš mano akis iškilo vaizdinys, kaip jis pasirąžo savo suole, kuris buvo tiesiai priešais mano. Jis pasuka galvą į mane ir mieguistai vyptelėjęs paklausia: ,,Tai ką šiandien valgysim?"

Deja, šis vaizdinys - tai senas, geras prisiminimas.

Aš likau sėdėti savo suole, bandydama nusikratyti visų mane slegiančių minčių, kol kiti mokiniai ėjo iš klasės. Mokytojas Jang, rodos, pastebėjo mano neįprastą elgesį ir ėmė žingsniuoti manęs link.

Ne, prašau, neprieik ir nepaklausk, ar man viskas gerai.

"Sveika, Jinhee, ar viskas gerai?"

Na štai.

"Sveiki ir Jūs, mokytojau. Taip, viskas gerai." Ak, nekenčiu meluoti. Ypač žmonėms, kuriuos gerbiu.

"Na, kadangi tu čia, šįkart ir vėl iš tavęs tikėsiuosi nepakartojamo atsiskaitomojo darbo."

"Stengsiuosi Jūsų nenuvilti." Pasakiau tikėdamasi, jog šitokio atsakymo jam užteks.

"Na, tada puiku. Sėkmės." Pasakė nueidamas.

Pakilau iš savo vietos ir ėmiau krautis savo daiktus, kai mano žvilgsnis sutiko Woo Hyerim, kuri su kitomis merginomis ketino išeiti iš kabineto. Ji šyptelėjo nervinga šypsena, į kurią aš atsakiau nejaukia ir priverstine šypsena. Jos draugės keistai į mane žvilgtelėjo ir nuėjo.

Kai įsitikinau, jog jos išėjo, pajudėjau link išėjimo, kai staiga Jeon Jungkook linksmai besijuokdamas su savo draugais pastojo man kelią.

Vienas jo draugų, Kim Taehyung, pastebėjo mane ir galvos judesiu parodė į mane. Jungkook, supratęs jo žinutę, atsisuko. "O-oh! Sveika, Jinhee!" Jis nusišypsojo. "Labas... Jeon Jungkook." Bandžiau jam atsakyti su šypsena ir tikėjausi, jog ji nebus tokia nejauki kaip ta, kurią nusiunčiau Hyerim. Po kelių tylių sekundžių jis pagaliau prabilo: "Na... Tada mes jau eisim. Iki pasimatymo, Jinhee." Tada jis ir trys jo draugai apsisuko ir išėjo.

Viskas buvo kitaip, nei prieš du mėnesius. Žvelgiau į savo laikrodį, kurio auksinės rodyklės rodė tikslų laiką - 12:03.

°•°Prieš du mėnesius°•°

Buvo įprasta, šalta pavasario popietė. Tiksliau - Kovo 20-a. Atsistojau ir į kuprinę įsimečiau savo eskizų knygelę. Tada pajutau ranką ant savo peties, o kai pasukau galvą, išvydau besišypsantį Jeon Jungkook. Dukart sumirksėjau ir ėmiau laukti, kol jis ką nors pasakys. Mano širdis ėmė plakti šiek tiek greičiau, nei įprastai.

"Jinhee-ya, aš mąsčiau..." Jis šiek tiek sustojo ir nejaukiai pasikasė kaklą.

"Aš klausau."

"Gal... Gal norėtum kur nors nueiti? Na, žinai... Ko nors užkąst ar pažiūrėt kokį filmą?"

Ar Jeon Jungkook kviečia mane į pasimatymą?

Mano širdis ėmė plakti lyg išprotėjusi, o mano skruostai baisiai išraudo.

"Žinoma, būtų nuostabu." Bandžiau ramiai atsakyti, kol viduje klykiau.

"Puiku. Ar šiandien ketvirtą būsi laisva?"

"Taip."

"Aš parašysiu tau, gerai?"

"Gerai. Iki pasimatymo, Jeon Jungkook."

Pamačiau iš už durų kyšančias jo draugų galvas. Jie visą šį laiką klausėsi. Jungkook pavartė akis ir paskutinį sykį man šyptelėjęs išėjo pro klasės duris. Iš koridoriaus pasigirdo garsūs sveikinimo šūkiai ir plojimai.

Berniukai...

Papurčiau galvą ir sukikenau.

Jau buvau visiškai pamiršusi, kad priešais mane sėdi kitas vaikinas. Pastebėjau, jog jis sėdėjo atsisukęs į mane, atsirėmęs į mano suolą. Jis plačiai šypsojosi, o jo akys atrodė kaip siauri pusmėnuliai. Laukiau, kol jis kažką pasakys apie tai, ką kątik pamatė.

Trys

Du

Vienas

"AIGOO! PASIŽYMĖSIU TAI SAVO KALENDORIUJE! KOVO 20-OJI, 12:03. LEE JINHEE PIRMAS PASIMATYMAS!" Nutęsė taip garsiai, jog jo balsas nuaidėjo visoje klasėje. Ačiū Dievui, kabinete buvome tik mudu.

"Ak, užsičiaupk, Park Jimin."

°•°•°

안녕! ^-^

Kaip gera sugrįžti su nauja istorija! Pasiilgau rašymo ^-^

Taigi, šioje istorijoje nebus labai daug veiksmo ir netikėtų posukių. Ji bus gan paprasta, miela ir galbūt šiek tiek liūdna. Manau, ši istorija palies tuos kurie taikosi su praradimais arba bijo kažką prarasti.

Visos vienišos sielos - ši istorija jums!

°•°Melisa°•°