kai rašau, visada jaučiu jį. tikriausiai dėl to man visada būna nepaprastai sunku parašyti laimingas pabaigas - jaučiuos taip, lyg pati tokios neturėjau.
nesenai atsidūriau mūsų senuose pokalbiuose. visus metus, kas kelis mėnesius ištikimai rašiau į jo nebenaudojamą anketą su viltimi, kad jis netyčia prisijungs. nustebusi galvoju, kaip galėjau save taip nužeminti dėl vaikino, kuris laisvalaikiui stumdo svaigalus ir per dieną surūko pakelį cigarečių. prisipažinsiu - planuoju vėl ten parašyti. šiąnakt. pasakysiu jam viską, nes puikiai žinau, kad jis to niekada neperskaitys. pats man prieš du metus pasakojo, kad neprisimena duomenų, todėl vis susikūria naują anketą. tam, kad turėtų bent kokį ryšį su manimi.
jis atsiprašinėja. siūlo kavos, kurios niekada nenueiname, nes iš tikro jis to nenori. ant pačio galo sako, kad senai manęs nebemyli ir, kad jam tiesiog buvo nuobodu. tada dingsta ilgam laikui. tada vėl viskas iš naujo.
taip žaidžiame jau... keturis metus? nemanau, kad paskutinis kartas kai jis mane paliko ant ledo buvo tikrai paskutinis.
jis negali atsitraukti. šitas žaidimas jam kaip priklausomybė. jis privalo atsirasti tada kai aš baigiu susitvarkyti gyvenimą ir viską paversti nauju jovalu.
o aš kuopsiu toliau. kodėl? nes per tiek daug metų pamilau jo blogas savybes labiau už gerąsias.
paskutinį kartą mačiau jį prieš du metus. paskutinį kartą su juo kalbėjau šių metų vasarą. sausio gale jam sueis devyniolika.
jis sugadino mane. atrodo, jog pasirūpino, kad netikčiau jokiam kitam vyrui. manyje vis dar liko to purvo nuo kurio naktimis man sunku kvėpuoti.
nepasakyčiau, kad šiuo metu esu sveikuose santykiuose. kartais jis daro viską, kad tik pasijusčiau geriau, kartais elgiasi kaip šiknius. suprantu jį. su manimi beprotiškai sunku.
man visada kažkas blogai. aš visada dėl kažko abėjoju ir juom nepasitikiu. aš stengiuosi. man tiesiog neišeina. aš jautriai reaguoju į kiekvieną šiurkštų žodį, aš kaip koks sušiktas kūdikis.
niekada nerašau pirma. nėra baisesnio jausmo už tą, kai kalbi su žmogum kuris tuo momentu nenori su tavimi kalbėtis. bijau to jausmo.
šiandien ištryniau visus socialinius tinklus, kad nejausčiau kaltės jausmo dėl to, jog neatrašau į jo sausus tekstus.
aš esu toksiška. prisigalvoju dalykų ir jais tikiu, tada man skauda. aš visada per daug galvoju. praeities vaiduoklis neleidžia man būti laimingai. pasikalbėčiau su juo apie tai, jei ir taip nebūčiau vienintelė kuri amžinai kelia problemas.
arba dabar jas kelia jis. nustojo rašyti rytinius ir naktinius tekstus, dažnai palieka sausus atsakymus. esmė tame, kad per klaidą išmokau visada dėl visko kaltinti save.
vis dar lyginu savo senus santykius su naujais. naujuose matau tik pliusus, bet visada atsiranda ir dilgėlių. pavyzdžiui ta, kad visos mano dainos ir poemos yra apie praeityje likusį žmogų kurio slapta vis dar laukiu, nes gal viskas gali būti kitaip.
nemanau, kad artimu metu kažką taip pamilsiu. nemanau, kad kažkas mylės mane taip, kaip aš mylėjau jį. nemanau, kad dar koks nors vyras sudės į mane tiek daug tamsos ir įtikins mane, kad tai išeis tik į gerą.
aš ir toliau apie jį rašysiu. jei galėčiau, net padėkočiau jam už visą įkvėpimą. net ir už tą traumą. vis tiek, iš kitos pusės tai buvo ir geriausias dalykas mano gyvenime, tuo metu maniau, jog tai mano pirma meilė. nemaniau, kad vienas kito žmogaus žodis gali paversti mane laimės kamuoliu visai savaitei.
jis buvo protingas vaikinas, bet nepasikėlęs. turėjo daug insecurities, mėgo manęs klausytis. buvo vienas iš tų kelių žmonių, prie kurių galėjau būti savimi.
tada rado kai ką geresnio ir jis nebenorėjo manęs klausytis.
tik norėčiau, kad jis žinotų kokia pabaisa buvo mane pavertęs. aš tik dabar ir vėl pradedu surasti save, surasti kruopelytę laimės ir pasitikėjimo savimi bei kitais. vis dar neįsivaizduoju savęs pilnai nusirengiančios prieš vaikiną, negaliu patikėti, kad kažkam galiu būti tikrai vienintelė. negaliu miegoti kai mano vaikinas būna vakarėlyje, nes būnu įsitikinus, kad jis tikrai su kažkuo permiegos net negalvodamas apie mane. vis dar jaučiuosi kaip daiktas.
ir viskas per tave. tai tu. tu mane sugadinai. nepakeičiamai išlydei visas detales. prisidėjai prie mano smegenų naikinimo labiau, nei prisidėjo mano motina.
dabar vidurnaktis. liko 24 valandos iki naujų metų. ir vėl, į juos žengsiu su tavimi mintyse, nes nei per vieną iš tų vidurnakčių tu nepaskambinai.
