Įkvėpimas /l.t

1.

Tikriausiai reikėjo išeiti ankščiau.
Tikriausiai reikėjo numatyti įprastą spūstį dešimtą valandą ryto.
Ir kodėl negalėjau suprasti to ankščiau?

Net jeigu žinojau, kad ji manęs jau laukė, negalėjau prisiversti įbėgti į jos kabinetą ir apsimesti, kad viskas buvo gerai. Įkvėpusi oro į giliausius plaučių kampelius, pakėliau ranką pabelsti. Tačiau lyg nujausdama mano trypčiojimą prie baltų, vyriausios redaktorės kabineto durų, ji šūkteli „užeik", man taip ir nespėjus pasibelsti. Atidariusi duris, įsmunku į švarų kabinetą, kuris šiandien mane erzino, kuris pykdė ir iš kurio jau norėjau išeiti, dramatiškai trenkdama durimis. Nevėdintas kabinetas, beveik nuvytusios pamerktos gėlės ir surūkytų cigarečių kvapas kvietė prisijungti, nugriūti po stalu ir susivyniojus į kilimą nugaišti kaip neprižiūrėtam žiurkėnui.

Atsisėdusi į kėdę, tik tuomet pastebiu, kad senieji sportbačiai buvo purvini, kuomet skubėdama įlipau į beveik išdžiūvusią balą, dabar panašesnę į purvo vonią, jei cemente nugulusį mini vandens telkinį. Bandau kitu sportbačio šonu uždengti purvą, suprasdama, kad pokalbis nebus lengvas.
- Vėluoji.- už medinio stalo, sėdėjusi moteris nužvelgė mano aprangą. Nejaukioje ir įtampos pilnoje tyloje, ieškojau būdų kaip atsakyti į jos pateiktą faktą, tačiau buvo belikę tik prašyti atleidimo, nes tik tokiu būdu, pokalbis galėjo būti bent šiek tiek gailestingas mano atžvilgiu.
- Callie, tu esi pasirašiusi sutartį.- priminė ji man, man pakėlus žvilgsnį į ją ir pastebėjau, kad ponia Valigter kažką rašė į storą bloknotą iš kurio kyšojo daugybė spalvotų lipnių lapelių. Pabaigusi rašyti, kad ir ką ji rašė, pasiėmė nuo stalo kampo kavos puodelį ir apglėbė abejomis rankomis.

Nebuvo būtina jai to priminti. Tai vienintelis dalykas, kuris ir laikė mane Niujorke nuo minties, susikrauti daiktus ir ašaromis didesnėmis nei mano kumščiai, grįžti į tėvų namus, niekad nebeišlendant iš vaikystės kambario. Ji kaip šešėlis, kaip negyjantis sumušimas visuomet būdavo kažkur mano galvos pakraštyje, kad tą pačią akimirką kai atsisėdu prie kompiuterio, ji iššoktų kaip „error" lentelė mano akyse.
- Man reikia dar vienų metų.- bandau meluoti, apsimesdama itin užtikrinta ir netgi mesteliu retą šypseną, linkčiodama galva it lėlė su milžiniška galva, kurią devintame dešimtmetyje galėjai rasti kiekvienoje mašinoje. Ponia Valigter demonstratyviai uždelsia vieno gurkšnio gėrimą, tarsi sriubčiodama tą paskutinį kofeino lašą ir pabaigusi savo pasirodymą ji padeda puodelį atgal į kavos ratilą susidariusį ant balto paviršiaus. Jos žvilgsnis nuskenuoja mano aprangą – seną, prasegtą dryžuotą puspaltį iš po kurio matėsi pilkas „levi's" džemperis, su apgraužtais kapišono raištukais. Iš jos ramaus veido galėjau suprasti, kad ponia Valigter nebuvo patenkinta mano apranga, bet bent jau džiaugiausi, kad dar nespėjo pamatyti mano purvinų sportbačių. Ir šiaip ką turėjau daryti, kai nebesugebėjau įtilpti į mėgstamiausius džinsus, o ant dalykiško švarkelio, kurį vilkėdavau darbo pokalbiuose, buvo užmigęs katinas.
- Nė vienas mano kūrėjas, nesuteikia tiek problemų kiek tu, Callie,- jai nereikėjo to net sakyti, aš ir pati žinojau jog buvau nuolatinė savo problemų sukėlėja. Ponia Valigter, pasitaisė savo akinius ir vėl į ranką pasiėmė savo metalo spalvos rašiklį, kažką skubiai užsirašydama savo storoje užrašinėje. Nuo nuolatinio to pačio mūsų tarpusavio pokalbio, galėjau įtarti kiekvieną jos būsimą žodį ir pasiūlymą, bandant traukti mane iš duobės, tuo pačiu nusikratant nuo kaklo pigius plastikinius blizgančius karoliukus, kuriuos vyras turguje buvo įsiūlęs kaip deimantus. Ir ką ji begalėjo pasakyt apie mano nevykusią kūrybą ir tuščiais pažadais virtusius rankraščius? Kad manimi dar tiki, kad aš galiu ką nors sukurti, kas būtų įdomu išrankiai ir naujų užsienio skonių prisiragavusiai auditorijai? Tai buvo subliuškęs reikalas tik viena dalelė mano neuronuose buvo įsikibusi minties apie kažkokią knygą, kažkokį kūrinį, kuris galėtų patenkinti leidyklą ir man nereikėtų stoti prieš teisėjus, neišgalint net susimokėti dvidešimties minučių konsultacijos pas advokatus?