Įkvėpimas /l.t

6.

„Mano telefonas mirė pačiu netinkamiausiu laiku"
„ar tu nuėjai miegoti?"
„Callie, aš matau kad tu skaitai"

Dvidešimt minučių po vidurnakčio, stebėjau ryškų telefono ekraną, pasislėpusi po antklode, lyg būčiau paauglė bijanti tėvų, jog užtiks susirašinėjant su vaikinu.
„nagi, žinau vietą, kurioje parduodama puiki kava"
„čia Niujorkas, čia visur puiki kava"
„pažiūrėkit, kas pagaliau nusprendė kalbėti" Jo pastangos, vertė formuotis dar vienam šypsniui, nenorėjau pasiduoti, bet nusišypsoti, niekad nereiškė, įveikti depresiją.
„Rytoj?" „Kava, pora spurgų ir tavo pirmos knygos aptarimas?"
„Louis, aš tikrai nenoriu susitikti" negalėjau daugiau tempi visos šios nesąmonės. Žinojau, kad mūsų bendravimas nebūtų ilgai trukęs. Buvau per daug ilgai užsibuvusi praeityje ir įstrigusi dabartyje. Per tiek laiko kiekvienas praranda ne tik dalį gyvenimo, bet ir žmogiškumo. Sumaištį galvoje kėlė, kiekvieno praeivio žvilgsnis Niujorko gatvėse, kūne pulsavo baimė maisto prekių parduotuvėje ir minios žmonių aplink sutrypdavo pasitikėjimą ir jausmų likučius, jog trūkdavo tiek mažai, kad prasidėtų panikos priepuolis. Ir niekas nemėgo būti šalia keistų žmonių. Tai buvo skirtingų asmenybių, savybių, stilių ir gyvenimo būdo miestas, kuriame maišėse turiningieji pasaulio lyderiai, su smulkiais arba dideliais nusikaltėliais ir šiaip keistuoliais. Galbūt todėl, beveik niekas neturėjo drąsos garsiai iškeikti ar išsijuokti, jog esi kitoks, tačiau mintyse, kur siela ir kruvinos atrankos, gyvuliška prigimtis buvo visiškai nuoga, visi pagalvodavo, jog jei tik labiau pasistengtum - bent truputėlį labiau nei dabar, galėtum būti kaip visi, galėtum neišsiskirti. Jei tik labiau pasistengtum. Ir prisiekiu, aš bandžiau būti tokia kaip visi. Bandžiau vytis modernias madas: nešioti "Louis Vuitton" rankines ir įsikišus į ausis "ipod'us" sriubčioti "Starbucks" , nes taip elgėsi žmonės stovintys prieš mane eilėje. Bet mėgdžiojimas, kaip ir kiekvienas darbas dienoje - vargina. Ir grįžus namo, jauti svetimai prikabintą gėdą - jog bandžiau elgtis kaip visi, jog nė velnio, aš niekad nebūsiu į juos panaši. Ir gėda tampa tokia nepakeliama, o kūnas toks purvinas. Kylantis pasišlykštėjimas savimi kaukšintis į galvą it praeito sezono aukštakulniai su kiekvienu kaukštelėjimu primena tą laiką kai visos mintys ir jausmai buvo nutirpę ir ištekėję iš gyvenimo, jog imi melsti bet kokios žemiškos ar nežemiškos dievybės, jog tai sugrįžtu.

Papurčiusi galvą, žvilgteliu į telefoną, Louis žinutės atakavo mano twitter'io paskyrą, jo desperatiškas noras susitikti buvo baisesnis, nei kiekvienos dienos noras pribaigti save.
„tik vieną kartą, galbūt sugebėčiau pakeisti tavo nuomonę apie save" „Jeigu reiks, aš pasauliui pranešiu, kad susitikinėjam, jog išsitempčiau tave puodeliui kavos" „vieną kartą, nagi, Callie" nedavė ramybės, o kiekviena žinutė buvo kvailesnė, bet kažkuo šildė mane.

Nežinau, kas dėjosi mano mintyse, galbūt taip veikė nemiga, galbūt kažkur giliai viduje spurdantis susidomėjimas ir smalsumas, tačiau dar vieną sykį sutikau.
„vieną kartą"

Galiu prisiekti, kad jutau, jog Louis didžiuodamasis savo įkalbinėjimu šypsojosi, kad jo planas bandyti įkalbėti mane dėl knygos rašymo puikiai pavyko, kad pagaliau mano užsispyrimą laužė kaip apanglėjusius degtukus, versdamas juos dulkėmis ir pelenais.

***

Kai pasirodžiau jo išrinktoje kavinėje, Louis jau sėdėjo prie vieno iš daugelio tuščių staliukų, slėpdamas plaukus ir veidą po plataus megztinio kapišonu, žvilgsnį buvo nukreipęs į telefoną, pirštu lėtai kas kelias sekundes braukdamas per ekraną. Man sukritus į kėdę priešais, jis skubiai patraukė telefoną į šalį ir plačiai nusišypsojęs, ištiesė ranką per stalą, laukdamas oficialaus pasisveikinimo. Ištiesus savo delną, mes nerangiai pasisveikinom, tačiau Louis pasukęs mano ranką į šoną, atidžiai žvilgtelėjo į mano mažą tatuiruotę ant mažylio piršto ir vėl pasižiūrėjo į mane, kuomet suprato, jog ant dešinės rankos mažylio piršto buvo vienas žodis – „kairė".
- Spėju, kad metafora.- paleisdamas mano ranką ir atsilošęs kėdėje tarstelėjo. Trūktelėjau pečiais, tarsi tai būtų akivaizdu.
- Arba metafora, arba priminimas, jog dešinė ranka, nėra kairėje pusėje.- akivaizdžiai veblenau atsitiktinius žodžius. Louis šypsena tik platėjo, o aš bandžiau suprasti, kuo jo išvaizda buvo pasikeitusi, nuo paskutinio karto kai buvom susitikę Valigter kabinete.
- Ką ruošiesi gerti?- Jo natūralus žavintis kalbėjimas, neleido pokalbiui pasibaigti, skubėjo atakuoti naujais klausimais.
- Ar viskiui dar per anksti?- burbteliu, bet Louis išgirsta ir nesitikėjęs tokių žodžių iš manęs, jis nusijuokia. Mano akys blizga susidomėjimu, kai taip iš arti galiu stebėti jo emocijas – jos tokios atviros, tokios klastingos ir besikeičiančios. Jo elgesys žavėjo taip kaip mokslininką sužavi naujas tyrimo subjektas.- bet kokios arbatos.- pasitaisau, kai Louis balsas nutyla.
- Aš atsivedu į vieną geriausių kavą gaminančių kavinių, kad išgertum arbatos?- rudaplaukis prunkštelėjo, jis negalėjo atsistebėti mano mandagiu atsisakymu.
- Techniškai aš pati čia atėjau.- purtau galvą, šypteliu ir žvilgteliu į jo mėlynas akis. Tokio mėlynumo akis buvo tekę matyti taip senai, todėl atpažįstama nostalgija praeičiai trenkiasi į mane tarsi svetimas traukinys, grįžtantis namo.
- Bet tu prarandi labai daug,- purto galvą, stodamasis ir pasisukdamas į padavėją už prekystalio, kalbančia telefonu.
- Arba atrandu geriausią Niujorko arbatą.- burbteliu, jam visiškai nuėjus. Jam grįžus ir lygiai taip pat kaip man sukritus į kėdę, jis išsitraukia telefoną, jį atrakindamas ir nustumia šviečiantį ekraną prie manęs.
- Turiu tik vieną sumautą klausimą: kodėl?- jis rodė mano knygos devyniolikto skyriaus pradžią. Svetima gėda ir nuovargis mušo prakaitą, staiga norėjau eiti namo, nes nebesinorėjo bendrauti su jokiais žmonėmis.- aš suprantu, kad ji jo nekentė, bet nudurti jį prie ežero, kur prieš pusmetį jie turėjo pirmą pasimatymą? Kuo tau nusikalto pirmi pasimatymai?- Louis kalbėjo apie mano pirmosios knygos ištrauką, kurią buvau parašiusi taip senai, bet gėdos jausmo jau niekad nebūčiau galėjusi nuplauti.
- Jis buvo to vertas, o ji buvo savimyla kalė, kuri norėjo turėti viską. Juk taip vyksta gyvenimai.- trukteliu pečiais, kol Louis akys sublizga įsižiebusios susidomėjimu ir jo veide rangosi dar viena šypsena. Jis tikrai negailėjo šypsenų, įdomu ar visam šiam procesui reikėjo daugybės energijos ir pastangų?- nenoriu pasakoti plačiau.- burbteliu tolimesnius žodžius ir jis papurtė galvą, jog suprasčiau, kad taip lengvai neišsisuksiu. Jau ruošėsi prasižioti, kai tingi padavėja rikteli per kavinę, kad pasiimtume gėrimus.

Louis sugrįžus su gėrimais, jis padeda ant stalo įtartinai atrodančią neišplaktą kavą ir arbatą, kurią geri namuose rytais – karštu vandeniu užpilus arbatos pakelį.
- Ar tai geriausios kavinės stilius, bruožas?- žvilgteliu į savo arbatą ir nesugalvoju, kur turėčiau išmesti vis dar vandenyje mirkstantį pakelį.
- Nah, tai viena daugiausiai blogų įvertinimų turinti kavinė,- prunkšteli vaikinas ir sutrikusi žvilgteliu į jį. Kodėl tuomet jis melavo?- turėjai suprasti iš to, kad kavinėje nėra žmonių, o ir aplinka nėra pati jaukiausia.- ir savo žodžiams pabrėžti apsidairė po kavinę. Jaučiausi tokia idiotė, kad neatkreipiau dėmesio, kad sau neuždaviau tokių elementarių klausimų. Reikėjo grįžti namo ir niekuomet iš ten nebeišlysti. Kodėl negalėjau būti protinga? Pastebėjęs mano sutrikimą jis tęsė toliau.
- Dauguma žmonių ima spygauti pamatę mane trokšdami, kad su jais pasidaryčiau nuotrauką, kad paskambinčiau jų draugėm palinkėti gražaus gimtadienio ar net joms užstatyti vaiką.- nuo savo žodžių jis prunkšteli, o veide vėl ima žaisti šypsenėlė.
- Žinai, aš niekad nesupratau viso tų pasirašinėjimų esmės.-burbteliu ir į servetėlę suvynioju arbatos pakelį, o jis visas permirksta raudoniu, lyg būčiau kažką papjovus.
- Ar todėl niekas nėra gavęs tavo knygos su parašu?- linkteliu. Tai nebuvo didelė paslaptis, už mano nenorą pasirašinėti, skaitytojai vieną akimirką mane laikė, nesuprasta menininke, o vėliau nusispjovė, kaip į eilinę vienadienę žvaigždę. Mūsų staliuką užpildo, kažkokia tyla, tarp nejaukumo ir visiškos ramybės. Norisi dingti, bet jaučiu, jog kažkas mane šiek tiek ir laiko. Galbūt išgėrus arbatą, galėsiu eiti namo, jog jau būsiu atbuvusi visą susitikimo esmę, tiesa?
- Dažniausiai darai to ko tikisi aplinkiniai ir nė neklausinėji.- jo veidas surimtėja ir jis lėtai pakelia žvilgsnį nuo savo kavos ir sušnibžda,- atvirai, tai aš bijau gerti šitą kavą.- baigdamas šnibždėti, jis šypteli ir iš įpročio pakelia puodelį, gurkštelėdamas kavos. Pusiau šypteliu, kai jis susiraukia ir skubiai atsistojęs ir apsidairęs po kavinę susiranda tualeto duris, ir nueina link jų. Jeigu reikėtų spėti, manau, kad kavoje nebuvo itin naujas pienas ir dėl to kava atrodė taip neįprastai. Jam grįžus, jis nusivalo lūpas į rankovę, praleidęs minutę skalaudamas burną vandeniu.
- Prižadu, kitą kartą eisim į šiek tiek geresnę kavinę.- atsisėsdamas į kėdę ir nuo savęs tolyn patraukė kavos puodelį. Galiausiai ranka perbraukia per galvą, nutraukdamas savo megztinio kapišoną, kartu nusibraukdamas ir plaukus nuo kaktos. Netardama nė žodžio, vis žiūriu į jį, jo rudus plaukus ir keista pagalvoti, kad tai buvo tas pats žmogus. Valigter kabinete jis buvo beveik piktas, tylus ir beveik nemandagus, tačiau šiandien jis buvo toks draugiškas, žaismingas ir šiltas. Galbūt man nereikėjo į jo emocijas žiūrėti taip giliai, juk kiekvienas žmogus įprastai turi blogas ir geras dienas, tačiau aš vis dar žiūrėjau „mokslininko – naujo subjekto" akimis ir kuo ilgiau žiūrint jo elgesys man ėmė rodytis vis mažiau tikras, nuoširdus ir vis panašėjo į pasirodymą, kurio tikslas buvo įtikinti vieną, vienintelį žiūrovą. Jis elgėsi taip, nes jam reikėjo, jis elgėsi būtent taip, nes jam vis dar buvau reikalinga vienam darbui. Nes kodėl Louis būtų norėjęs bendrauti su manimi?