Senis ir post apokalipse

Rytas

Priešais Frenką laikrodis blykčiojo 04:54. Nubudęs jis pažiūrėjo į šalimais padėtą žmonos – Nencės nuotrauką.

– Na ką motin, – Tarė Frenkas kildamas nuo lovos, – Šiandien išaušo mano diena.

Ši diena Frenkui buvo išskirtinė. Šiandien buvo Kovo 22 diena ir Frenkas, kaip ir kasmet su savo dviem draugais, buvo nusiteikęs važiuoti į sezoninę starkių žūklę Klaipėdos laivų uoste.

Ant randais nusėto kūno Frenkas užsivilko marškinius. Juos sekdamasis jis su pasibjaurėjimu žiūrėjo į priešais ant sienos pakabintą didžiulę raguotojo aštuonkojo iškamšą.

Išėjęs laukan, kaip ir kiekvieną rytą, jis nužingsniavo į kieme stovintį stablių susirinkti vištų kiaušinių. Vištų ūkyje su kiekviena diena vis mažėjo ir iki vakar buvo likusi tik viena višta. Šiandieną atvėręs duris Frenkas garduose neberado nei tos pačios vištos. Rado jis tik skylę stoge pro kurią jis žiūrėjo į pilkšvame danguje aukštai skraidančius tris juodus monstrus.

– Prakeiktos dangaus žiurkės! Grįžkite į savo akmens miestą ir prasmekit kartu su juo atgal į vandenyno dugną iš kurio ir išnirot! – Surėkė Frenkas iš gardo imdamas du kiaušinius.

Frenko vadinamos – dangaus žiurkės – buvo ne nakties šikšnosparniai, tačiau labai į juos panašūs monstrai – gargoilai, kurie plėšrūniškai danguje į gabalus draskė ką tik pagrobtą vištą. Sudraskė jie ir visas kitas septynias Frenko vištas, bei jo pitbulį, kuris nusivijo vieną iš šių padarų į netoliese esantį mišką.

Kiaušiniams čirškant keptuvėje Frenkas pro langą žiūrėjo į danguje ratus aplink jo namą sukančius gargoilus ir taikėsi į juos savo pirštu.

– Pokšt. – ištarė jis šaudamas į vieną ir įsivaizdavo kaip gargoilas krinta žemyn, o jo pitbulis išgirdęs šūvį parbėga iš miško ir ima draskyti gulinčią šlykštynę.

Arbatinukui ėmus švilpti Frenkas įsidėjo šaukštelį kavos ir cukraus į savo puodelį; kavos ir cukraus jis buvo atsidėjęs būtent šiai dienai, buvo jis atsidėjęs ir cigaretę kurią užsikišo už ausies, ir degtinės jis turėjo naminės kurią susipylė į metalinę gertuvę ir įsidėjo į kišenę.

Išgėręs kavą Frenkas susišukavo savo pražilusią barzdą, susitepė pusilgius plaukus „Razuel" vašku, užsidėjo amerikietišką „NY" kepurę su snapeliu, užsivilko kamufležinę striukę ir tvirtai susirišo juodus karinius kerzus.

Išėjęs iš namų jis dar kartą užmetė akį į pilkame danguje virš jo ratu skraidančias dangaus žiurkes ir nusispjovė per šoną.

Gargoilai nors ir buvo monstrai dydžiu prilygstantys žmogui ir pakeliantys į orą du kart savo svorio, žmones puldavo jie tik kai susiburdavo į didžiules mases.

2019 metais uždengdami dangų, – tarsi juoda paklode, -tūkstančiai šių sparnuotų monstrų nuo vandenyno skrido per Klaipėdą pietų link naikindami viską kas pakliuvo jų kelyje. Dauguma miesto gyventojų tą dieną žuvo, o likę buvo priversti kovoti su užsilikusiais gargoilais ir kitomis baisybėmis kurios atvyko po to kai akmens miestas išniro vandenyno horizonte.

Fredas supylė iš metalinio konteinerio visus likusius degalus į savo seną raudonos spalvos visureigį. Į automobilio bagažinę įdėjo tris sulankstomas kėdes, dvi meškerias, rūdimis apėjusią metalinę dėžutę su viduje esančiais kabliukais ir valais. Prisikasęs sliekų jis juos susidėjo į stiklainį kurio dangtyje išpjovė skyles. Stiklainį jis pasidėjo šalia savęs ant keleivio sėdynės. Užkūrė variklį ir sliekams taręs:

– Na ką vyručiai, judam. – išvažiavo iš kiemo ir pradėjo važiuoti link Klaipėdos autostrados.

Išvažiuodamas iš savo miestelio Frenkas privažiavo prie savo žūklės draugų Maiklo ir netoliese gyvenančio Henrio namų; Jų namuose šviesos jau seniai nebedegė. Frenkas, kaip ir kiekvieną žūklę, sustojo prie bičiulių namų.