World is a strange place✖️

•A simple beginning•

Atsargiai liečiau šaltus pianino klavišus. Juodą, baltą. Juodą, baltą.. Nuo pianino viršaus paėmiau natų lapus ir pasidėjau priešais. Užsimerkiau, lėtai atsidusau ir peržvelgiau kūrinį. Po minutėlės sugrojus pirmuosius akordus melodija pradėjo sklisti iš mano įgudusių pirštų, nereikėjo nė pažvelgti į natų lapus, kūrinį mokėjau atmintinai. Muzika liejosi vis laisviau, emocijos užplūdo mano širdį, kaip ir tą kart, kai rašiau kūrinį. Jausmas, kurio neįmanoma apsakyti, tvyrojo aplink mane ir pianiną. Paskutines natas sugrojau dešine ranka ir užbaigiau gražiu legato. Lengviau atsikvėpiau ir atsistojusi nuo kietos pianino kėdės, nusilenkiau keliems vertintojams ir išėjau iš salės. Rankos drebėjo, keliai linko dėl visų susikaupusių nervų. Vos pasiekusi mašiną, atsisėdau ant sėdynės ir užsimerkiau. Giliai kvėpavau, kol drebulys pamažu silpo. Atsigėriau ledinio vandens ir nuvažiavau namo, palikdama savo lemtį salėje.

"Stella! Kaip sekės? Patekai? " Em bėgo laiptais žemyn šaukdama tuos pačius klausimus, kuriuos kartojo jau telefonu prieš 3 minutes.

"Em, jie tylėjo kaip nebyliai. Manau, aš jiem nepatikau.. " stipriai apkabinau draugę ir pradėjau skųstis, kaip mažas vaikas.

"Aš manau, ne, aš žinau, kad tu sugrojai puikiai. Tu tokia talentinga, turi tai suprasti. " Em glostė mano plaukus ir laikė apkabinusi.

"Ačiū. " Sušnibždėjau.

Gera turėti tokią draugę, kaip Emanuela. Visada palaikančią, kartais savanaudišką, bet visad besistengiančią dėl kitų gerovės.

***********************************************************************************************************************

Sėdėjau susisupusi į rausvą pledą ant kėdės ir stebeilijau į kompiuterio ekraną. Jau 20 minučių sėdėjau laukdama laiško, kuris turėjo atvykti šį rytą. Didžioji dalis manęs rėkė, kad neperėjau atrankos, tačiau maža kibirkštėlė vis dar ruseno ir liepė tikėti savimi ir savo talentu.

"Stella, tu jau pasiruošusi?" į kambarį iėjo mama. Jos ilga tamsiai mėlyna suknelė plazdeno aplink grakščias kojas ir puikiai pabrėžė jos tobulą figūrą. Tamsūs, banguoti plaukai lengvai krito ant pečių ir išryškino dideles akis ir švelnius veido bruožus. Aš laikiau mamą viena gražiausių pažįstamų moterų. Deja, mano nuomone, jos grožio nepaveldėjau, nors aplinkiniai sako, kad esu labai panaši į ją. "Mergyt, jei ruošiesi taip eiti į pobūvį, turėsiu užrakinti tave mašinoj, kad nedarytum gėdos." Mamos humoro jausmas nevisada sukeldavo juoką..

"Mama, aš neisiu. Šiandien tikrai nėra nuotaikos švęsti.." sumurmėjau sau po nosim.

"Kalbėk aiškiai prašau." vos tik pasitaikius progai mama mokydavo mane etiketo.

"Pasistenksiu." ištariu šį žodį kaip galėdama aiškiau.

"Stella, prašau atsikelti nuo kėdės, apsirengti, susišukuoti ir po 15 minučių nusileisti apačion." mamos tonas pasikeitė. Jis sugriežtėjo tiek, kad suprasčiau, jog ginčydamasi nieko nepasieksiu. Kaip dažniausiai ir būna. Neteko nieko kito daryti tik atsikelti nuo kėdės ir eiti ruoštis. Vonioje jau kabėjo nauja, išvalyta suknelė, o prie jos padėti juodi aukštakulniai. Pasileidau savo garbanotus, šviesius plaukus, susisegiau juos gale keliais blizgančiais segtukais, pasidažiau ir apsirengiau paruoštą suknelę. Užsidėjau kelis papuošalus ir pažvelgiau į veidrodį. Niekada nebuvau visiškai savimi patenkinta. Taip, turėjau gražius plaukus ir dideles akis, tačiau visa kita buvo tik paprasta mergina, niekuo neišsiskirianti iš kitų. Paslapčia norėjau būti kažkuo kitokia, tobulesnė.. Peržvelgiau savo suknelę. Šį kartą mama ją nutaikė ideliai. Juoda spalva pabrėžė mano plaukus, kuriais didžiavausi labiausiai, suknelės klostės gražiai krito virš kelių, o blizgus viršus derėjo prie batelių. Atrodžiau pakankamai gražiai. Pirmą kartą nusišypsojau sau veidrodyje.

"Stella, pasistenk šiandien būti mandagi, jau senokai buvai tokiame renginyje." patėvis pabrėžė žodį 'tokiame' ir pasižiūrėjo tiesiai man į akis. Jo žvilgsnis kartais mane kaustydavo.. Toks griežtas, tačiau tuo pat metu ir nereiklus. Kartais labai painiodavo. Pamačiau mamą stipriai suspaudžiant jo ranką ir jos baimingą žvilgsnį, kuris atsirasdavo akyse tik retomis progomis. Todėl atsakiau tik: "gerai".

Išlipau iš mašinos po patėvio, kuris ištiesė man ranką. Na va, ir vėl renginys, kuriame jaučiuosi lyg bjaurusis ančiukas tarp gulbių. Moterys ir merginos ėjo pasitikėdamos savimi, kalbėjo apie madą, naujas parduotuves, vaikinus, renginius ir parodas. Jos vilkėjo nežmoniškai brangias sukneles ir nužiūrinėjo viena kitą vertindamos jų kainas. Jų bateliai kaukšėjo einant grindiniu link išpuoštos Plazos. Nusekiau mamą, įsikibusią į patėvio parankę. Viskas aplink atrodė, lyg žiemos pasakoj. Virš durų kabėjo sidabriniai varpeliai, eglutės papuoštos auksiniais ir raudonais bumbulais. Cukrinių lazdelių puokštės stovėjo prie Kalėdų gėlių, o nuo lubų skrido angelai ir amalai. Aplink buvo taip balta, taip tyra, taip stebuklinga. Minutei apsidžiaugiau, kad mam privertė ateiti, bet kai susiradom savo staliuką, supratau, jo laukia ilgas ir vienišas vakaras. Pagriebiau taurę šampano nuo padėklo, kuriuos nešiojo padavėjai aplink ir kaipmat išgėriau. Stebėjau susirinkusias aukštuomenės damas ir ponus, jų dukras ir sūnus. Akys užkliuvo už vaikino stovinčio kitame salės gale, atsirėmusio į balkono staktą ir žvelgiantį į mane. Bet galbūt ne į mane. Aplink buvo tikrai daug žmonių. Taip, tikrai ne į mane. Neįsisvajok, Stella.

Prasidėjo kita daina, keitėsi šokių partneriai, tik ne man. Sėdėjau viena, kaip visada. Sutikau daug merginų iš savo mokyklos, tačiau jos visos buvo užsiėmusios vaikinų reikalais. Emanuela negalėjo atvykti, todėl jaučiuos kaip niekad sutrikusi. Su ja bent laikas pralėkdavo greičiau.

Vaikinas vis dar nenuleido žvilgsnio. Pasiėmęs taurę šampano ėmė artėti link manęs. Pro išsipuošusias damas ir apie verslą diskutuojančius ponus jis lėtai brovėsi į kitą salės galą. Nusisukau stalo pusėn ir pasirėmiau ranka galvą. Plaukai užkrito ant akių, tad užsikišau garbanų sruogą už ausies. Šviesūs plaukai kuteno man kaklą. Nusišypsojau sau pamačius du senolius šokant pagal lėtą muziką.

"Tartum laikas būtų sustojęs, tiesa?" išgirdau balsą už savęs.

"Nuostabu, kad meilė gali taip ilgai gyvuoti.." pratariau užsisvajojusi. Bet vos tik pamačiusi kas ištarė tuos žodžius, pasigailėjau. Jaunas, juodaplaukis vaikinas, šokoladinėmis akimis žvelgė į mane. Prisiminiau, kad kelis artus esu jį mačiusi prie mokyklos. Vaikinas ištiesė man ranką kviesdamas šokiui.

"Aš nemoku šokti." droviai nusišypsojau.

"Negi tek išsitempti?" jis nusijuokė.

Atsidusau ir atsistojusi pasitaisiau suknelę. Vaikinas suimė mano ranką ir nusivedė į aikštelės vidurį. Na ir kodėl būtent į vidurį? Nemėgau viešų vietų, o ypač būti dėmesio centre, kas dabar ir nutiko. Jaunos merginos žiūrėjo pavydžiais žvilgsniais, o vaikinai žvelgė į mane, kaip į prizą. Man nepatiko šis jausmas.

"Aš Zayn." vaikinas prisistatė.

"Stella, malonu susipažinti." nusišypsojau.

"Žinau." Zayn mirktelėjo.