𝐌𝐀𝐍𝐎 [ᴘᴊᴍ]

2.

[persekiotojas?]

Jų keliai susidūrė, tarsi likimas.

"Oh, atleiskite!"

"Ar viskas gerai? Ar kažkur skauda?"
Jis paklausė su nerimu balse, stipriai laikydamas jos
rankas, priversdamas ją aiktelėti.

"Man... skauda." sušnabždėjo.

Jis iškart atpalaidavo savo gniaužtus, nenorėdamas dar labiau jos sužaloti. Jis taip meiliai pažvelgė
į jos akis.
Taip.
Meiliai.

"Gali mane nufotografuoti, tada galėsi į mane
spoksoti visą amžinybę."

"Jau nufotografavau."

"Ką?"

"Hm?"

"Ką pasakei?"

"Nieko."

Tyla juos apkolojo tarsi stora antklodė, jai ta tyla
nepatiko.

"Ar..." ji atsargiai pažvelgė į jo švelnias, tačiau kartu ir
atšiaurias akis. "Kažko norėjote?"

Nenutraukdamas akių kontakto jis išsišiepė. "Taip! "
Šiek tiek per daug entuziastiškai.

"Aš nelabai suprantu, kaip turėčiau išsiųsti šį siuntinį." Pamelavo. "Atsikrausčiau prieš savaitę, tad nelabai suprantu... kaip viskas veikia." Vėl pamelavo.

"Oh." Ji atsikvėpė. "Lengviau būtų tau parodyti, nei
paaiškinti, kaip tai daroma."

"T̶͈͒a̵͇̋i̷̢͒̕p̷̤̺̅ prašau!"

Jai jis pasirodė keistas.

Ji nervingai nusijuokė. "Paskui mane." Apsisuko ir
pradėjo eiti.

"Be to, koks tavo vardas?"

"Jimin, Park Jimin."

"Aš esu-"

"Kim Y/N."

Ji keistai nužvelgė Jimin. Jis suprato, kad kvailai
pasielgė išsiduodamas, jog žino jos vardą. Jis
susimovė.

"Pala... Jimin iš vidurinės mokyklos? Vaje, tu taip
pasikeitei!"

Jis garsiai nusijuokė, džiaugdamasis, kad ji nesuprato. "Ačiū Dievui kad čia tu, jau buvau pagalvojusi kad esi
kažkoks persekiotojas." Nors jai ir buvo keista,
jog Jimin elgėsi tarsi jos nepažinotų.

Oh, kad tik ji žinotų,
Kad
Tik
Ji
Žinotų.

:).