𝐌𝐀𝐍𝐎 [ᴘᴊᴍ]

4.

Kraunasi  J i m i n...

[Pasilik]

"Labai skanu, Jimin! Niekad nė nebūčiau pagalvojusi,
kad esi puikus šefas." Atidžiai ją stebėjau, spoksojau į
jos lūpas, kurios švelniai palietė vyno taurę.

"Malonu žinoti, kad tau patiko,  Ỹ̶̪̆̈́/̸͕̰͇͒͛̅n̷͈͚̎̓"

Ji nustebusi pažvelgė į mane, tačiau žinojau, kad ji į
mane taip žiūri dėl to, kad mane
myli.

Ranka paliečiau jos šlaunį ir sušnabždėjau į jos ausį:
"Kodėl neatsipalaiduoji? Mes nesame nepažįstami,
aš tavęs nenuskriausiu,
mažyte."

"A-aš... Man metas eiti..." Ji pažvelgė į savo laikrodį.
"Vaje! Jau vėlu, ačiū už vakarienę, iki kito karto,
Jimin."

Ji skubiai atsistojo ir vos neparkrito. Turbūt ji
girta.

"Atsargiai, nenoriu, kad užsigautum, pasilik čia."

"N-"

"Nepriimu ne, Y/N, kas jei susižalosi?"

"Atleisk."

"Neatsiprašinėk, aš noriu tave apsaugoti."

-

"Ei, Jimin?"

Aš pažvelgiau į ją.
Dieve, ji mane veda iš proto kai pašaukia mane vardu,
tai verčia mane trokšti jos odoje išraižyti savo vardą,
kad visi žinotų, kad ji mano,
Tik mano.
Mano.
Mano.
Mano.
Mano-

"Taip?"

"Man tinka ir sofa, tiesiog reikia antklodės..."

Kodėl ji nori miegoti ant sofos? Ar ji pakvaišo?
Ji privalo miegoti šalia manęs.

"Ne, miegok mano lovoje."

"Ne, o kaip tu? Aš nemanau-"

"Y/N, mudu abu miegosime mano lovoje. Tai įsakymas,
ne prašymas." Ištariau suirzęs.

Mačiau, jog ji norėjo ginčytis, tačiau sustojo.
Šaunuolė, mažyte.

"Kambaryje turiu tau drabužių. Nueik koridoriumi,
mano kambarys yra kairėje."

Ji palinksėjo prieš apsisukdama ant kulno.

"Ir dar, neik į kambarį dešinėje." Atšiauriai pasakiau.
Ji suprato.

Pagaliau,
ilgai laukta naktis atėjo.

Oh, mudu
pasilinksminsime.

Šiąnakt mums bus
taip smagu!

Ak, kokią gražią ateitį mudu turėsime, tik tu ir aš.
Tik mes.
Kodėl?
Nes
tu mano,
o
aš tavo.