Sekluma | LTU

Gali būt, kad sulaužiau tau nosį

Vance Joy - Riptide

<<<>>>

Įėjusi į vanile kvepiantį butą nusispyriau batus ir basomis paėjusi vos pora žingsnių pasiekiau nedidelę, bet jaukia virtuvę. Ant baro kėdės buvo įsitaisiusi Luna, ji kažką įnirtingai rašė kompiuteryje. Lu vakar gerokai nusigėrė, todėl buvo keista matyti ją jau žvalią ir dirbančią kelios minutės po dešimtos.

-Kur taip ilgai buvai?-paklausė pakėlusi akis. Vis dėlto kyldau sakydama, kad ji buvo žvali, akys buvo kiek paraudę ir užtinę.

-Darbe,-atsakiau trumpai ir nusliūkinau prie šaldytuvo. Po akimirkos aplink kojas pradėjo trintis Lulu. Paėmiau katiną ant rankų, kaip naujagymį.-Ko norėtum Lulu?

Pajaučiau, kaip kažkas atsitrenkė į mano nugarą ir akimirksniu apsisukau. Mane pasitiko suraukta Lunos kakta ir nepatenkintas žvilgsnis.

-Už ką tai buvo?-kilstelėjau antakį.

-Tavo darbas prasideda septintą ryte ir baigiasi prieš devynias, dabar yra beveik pusė vienuolikos,- ji greitai dėstė rankomis, kol aš bandžiau nepasimesti, vis dėlto Luna buvo gerai įgudusi.- Todėl klok viską, kur buvai?

-Matai, Lulu? Šiandien ji pikta,-pakėlusi keturkojo letenėlę pamosavau, o Lulu negarsiai sumiaukė.

-Mistela, aš klausiu rimtai,- ji vis dar laikė rimtą veido mimiką. Nenorėjau porinti visko Lunai, kadangi ji būtų išpūtusi didelį burbulą.

Užsimerkiau ir giliai atsidusau.

-Nuvežiau kavos Tobijui, truputį pakalbėjom ir tiek,- atsakiau rankas ir pirštus dėliodama neskubėdama, o veidą išlaikydamą  ramų, tačiau Lunos veidas akimirksniu persimainė.

-Taip ir žinojau, kad judu kažką rezgat,- pasakiusi suplojo rankomis. Suraukiau nosį prispausdamas lūpas prie jos.

-Nesuprantu, apie ką tu kalbi. Puodelis kavos nieko nereiškia,- toliau bandžiau įtikinti draugę, tačiau valiūkiška šypsena nesitraukė nuo veido.

-Nusiramink, nervų kamuoly,- ji mirktelėjo viena akimi. Laikydama Lulu viena ranka, kita švelniai pliaukštelėjau sau per kaktą.-Dėl Dievo meilės, Mistela... Tu nedarai nieko blogo.

-Tu tikrai nesveika...-pakračiau išsitaršiusius plaukus ir užsisukau atgal į šaldytuvą.

Nors Luna pasitikėjau labiau nei kuom nors kitu, ji mėgo perlenkti lazdą. Kartą, kai nunešiau sumuštinį Noeliui, ji pamanė, kad man jis krito į akį! Noelis! Aš ir Noelis būtų didžiausia komedija. Prireikė laiko, kad įtikinčiau Lu, kad sumuštinio vaikinas paprašė tik dėl to, kad buvo smarkiai išalkęs, o aš gyvenau prie pat. Noelis man labiau priminė brolį, kadangi jis nuolatos krėtė šunybes. Nepavydėjau Stefanei, kadangi jiedu dar gyveno kartu nenorėdami švaistyti pinigų, arba jie taip bent jau sakė.

Kai išsitraukiau visus produktus iš šaldytuvo vėl atsisukau į Luną, kuri vis dar spoksojo į mane.

-Kodėl tu esi taip nusistačiusi prieš vaikinus?- ji mostelėjo rankomis, o aš atsidusau nunarindama galvą.

-Tu pati žinai kodėl,-greit sumakalavau pirštais. Kad ir kaip ten bebūtų, mano pastarieji santykiai buvo košmariški. Jie paliko manyje randų, kurių niekaip negaliu atsikratyti. Nežinau, ar apskritai kadanors juos pavyks užgydyti.

-Taip, bet...

-Jokių bet,- papurčiau galvą.- Aš nestoviu vietoje, aš judu. Žinau, kad lėtai, bet kitaip aš nemoku. Ir aš nesu nusistačiusi prieš vaikinus, tiesiog nenoriu skubėti. Kartą paskubėjau, daugiau daryti to nenoriu.