ISTORIJOS MOKYTOJAS

-11-

Sėdėjau ant lovos krašto prie krūtinės prisitraukusi kelius. Bijojau. Kas tris sekundes žvilgčiojau į laikrodį. Po aštuonių trys minutės. 

Vakar Greisas atsiuntė laišką su savo telefono numeriu, vieta ir laiku kur susitiksime. Vienuolikta valanda kavinėje kuri, kad ir kaip būtų keista, yra visiškai netoli mano namų. Gal dešimt minučių kelio. 

Panikavau. Buvau apimta nuoširdžios ir tyros panikos perkoštos su nerimu. Smegenyse virė minčių sriuba...

Jam dvidešimt ketveri, o man septyniolika. Septynių metų skirtumas... Tikrai nemažai. 
Kas jei į kavinę ateis mokinių iš mano mokyklos? O jei kokia mokytoja?
Mes tik išgersime kavos... Juk galėsim pasakyti, kad susitikom dėl mokymosi reikalų? Ar ne? O ką reikia apsirengti?

Atsivožiau spintos duris ir pakėlusi antakius buku žvilgsniu žiūrėjau į rūbus. Jų buvo daug. Bet ne pakankamai, kad sugalvočiau ką rengtis. 

Ėmiausi kritinio apsisprendimo būdo...

Kokių noriu kelnių? Juodų... Džinsų ar klasikinio stiliaus..? Klasikinio, galiu bent pabandyt iš šono neatrodyt, kaip vaikas ir tikėtis, jog klasikinis stiliukas priduos porą papildomų metų.

Vargšą rūbą nusviedžiau ant lovos. Perėjau prie viršutinės dalies.

Megztukas? Maikutė su paltuku? Ne... Su švarkeliu? Tikrai ne. Golfytė? Golfytė su paltuku ir šaliku? Galbūt..? Maikutė su šaliku? Nenoriu maikutės. Marškinukai?

Nieko nenoriu... Noriu kažko specialaus, bet neiššaukiančio. Žvilgsnį sugavo smėlio spalvos medžiaga. Išsiėmiau. Švelniai raštuotos medžiagos golfytė. Išsyk prisiminiau juodą paltą ir smėlio spalvos rankinuką.

- Puikiai tiks! - tyliai šūktelėjau ir su šypsena veide greit susiradau apatinius, kojines ir nulėkiau į vonią. 

Po valandos žiūrėjau į galutinį atvaizdą veidrodyje. Švelniai banguoti rudi plaukai buvo sukelti aukštyn į tvarkingą kuodą puikiai derantį prie šiandienos klasiškumo, kuris iš ties, regis suteikė porą papildomų brandos metų, neryškus makiažas - tik pasibrėžiau antakius, paryškinau blakstienas, užmaskavau kelias rausvas dėmes ir perbraukiau lūpas blizgiu. Atrodžiau iš ties gražiai. Pažiūrėjau į laikrodį. Puse dešimtos. Dar turiu visą valandą. 

Nusinešusi paltą su rankinuku į koridorių ir nuėjau į virtuvę. Išsyk išpylė šaltas prakaitas, kai virtuvėje pamačiau stovinčią mamą. Per šią savaitę ji buvo tokia užimta, kad net spėjau užmiršti, jog gyvename kartu. Mama dirbo ligoninėje, chirurge. Ši savaitė, kaip, kad ji sako - velnio dovanota. Pilna visokiausių nelaimėlių.

- Labas rytas mama, - pasisveikinau. Mama į mane pažiūrėjo pro akinių stiklų viršų.

- Labas. Kur eisi? - paklausė. prikandau žandą.

- Į miestą kavos.

- Kavos ir namie yra. Su kuo?

- Su Grei- jau norėjau užtilti, bet supratau, kad turiu pabaigti. velniai griebtų. - Su Greisu, mama.

- Kas jis toks? Jo vardas girdėtas., - mama kiek įtariai pakėlė antakį.

- Gal girdėjai darbe... Tiesiog pažįstamas. Pakvietė kavos...

- Hm... gerai. Kada grįši? - gūžtelėjau pečiais.

- Nežinau... Jei po to niekur neisim tai turėčiau grįžti gal apie kokią pusę pirmos. Iki šeštos vakaro tikrai turėčiau būti grįžusi, - nusišypsojau. Mama nusijuokė.

- Kur tu negrįši, juk mūsų serialą rodys, - linktelėjau su šypsena akyse. Su mama pradėjom žiūrėti kažkokį turkišką serialą, kurį rodo penktadienio ir šeštadienio vakarais. Čia mūsų tradicija. Tik dėl labai svarbių priežasčių sukam televizijos laidą atgal ir žiūrim serijas kitu metu. - Ateik užkąsk nors truputį.

Linktelėjusi prisėdau prie stalo ir į dubenėlį įsidėjau mamos paruoštų salotų. Rytinės kavos nesidariau, juk ir taip eisiu jos gerti. Plepėjome. Džiagiausi, kad mama nieko neklausė apie Greisą. Bet vėliau klaus... Reikės sugalvoti ką jai pasakyti...