Trys Dienos Prahoje

2.

Žadintuvas ėmė įkyriai pypsėti. Lilijana pramerkė akis. Kambaryje tvyrojo melsva prietema. Lauke pamažu sklaidėsi rašalo mėlynumo tamsa.

Ji susiruošė belangėje vonioje, jausdama, kaip merkiasi akys. Po pusvalandžio jau ėjo link viešbučio kavinės pilnai pasiruošusi – tamsūs rūbai, tamsus makiažas, juodi, lempų šviesoje blizgantys plaukai. Tėvai, žinoma, neapsidžiaugs pamatę, kad teturėdama vos pusvalandį Lilijana vistiek sugebėjo išbaigti savo gotišką įvaizdį. Tėvai apskritai nesidžiaugė tuo, kaip Lilijana pasikeitė. Tačiau tai pakeisti buvo per vėlu.

Kavinėje buvo švediškas stalas. Lilijana įsidėjo visko po truputį – net apelsino skiltelę, nors jiems buvo šiek tiek alergiška. Tačiau kad ir ko ragavo, atrodė, kad maistas beskonis, kartus ar rūgštus, juoda arbata per stipri, o pienas – lyg skiestas vandeniu. Ji paliko padėklą su beveik nepaliestu maistu ant stalo ir jie išvyko.

Lilijana matė, kad vienas vaikinas iš jų turistinės grupės, maždaug jos metų, per visus pusryčius stebėjo ją lyg vaikas naujai atrastą žaisliuką. Žinoma, juk dabar ji pasidažiusi. Nieko nuostabaus – keliaudama į Čekiją ji buvo be makiažo, o atvykusi pirmąją dieną tik vos vos paryškino bruožus. Kai įlipo į autobusą, vaikinas atsisėdo eilėje už jos. Kelionė prasidėjo, gidė pasakojo, kad Praha tarsi sudaryta iš trijų dalių – Senamiesčio, Naujamiesčio ir Mažojo miesto. Autobusas užvažiavo ant kalvos, jie sustojo prie didelės gotikinės bažnyčios. Gidė turėjo pabelsti į duris, kad šias atrakintų – atrodo, dar net kunigai nebuvo spėję pradėti darbo dienos. Bažnyčios viduje buvo šalčiau nei šaldytuvo kameroje. Lilijanai buvo sunku susikoncentruoti į gidės žodžius ar bažnyčios interjerą. Ji išgirdo tik tiek, kad čia ne bažnyčia, o katedra, alyse mirgėjo spalvoti raštai ir auksas. Gidei baigus šnekėti, Lilijana išėjo į lauką. Žmonės vaikščiojo aplink ar meldėsi bažnyčioje. Jos tėvai fotografavo viską iš eilės.

Lauke prašvito, baltame ore sklaidėsi rūkas, atrodė, kad tuoj snigs. Lilijana patraukė tolyn. Ji matė laiptus, vedančius nuo kalvos žemyn. Aplink augo medžiai, dabar jau pliki, bet vasarą čia turėjo būti gražu – sodas, besileidžiantis kalva žemyn. Pro debesis išniro saulė, nušviesdama apšerkšnijusią žolę rausva šviesa. Lilijanai čia patiko. Bet tada turistai pulku išėjo iš pastato ir gidė visus vėl suvarė į autobusą kaip aviganis šuo savo avis.

Iki pat pietų jie važinėjo po bažnyčias, katedras, muziejus bei kitus prašmatnius, istoriškai svarbius pastatus. Lilijana nesuprato, kokia iš to prasmė – atvažiuoti, pafotografuoti ir išvažiuoti. Gidė šnekėjo labiau sau, nei kitiems, nes tekstą, išmoktą mintinai, greitai išberdavo sau po nosim, tada kažkur dingdavo arba vaikydavo turistus eiti toliau. Jos tėvams dėl kažkokios nesuprantamos priežasties šis kankinimas patiko. Lilijana, tuo tarpu, norėjo tik sustoti ir pailsėti. Iš nuobodulio ji ėmė nesekti iš paskos, sustodavo ir stebėdavo žmones, savais reikalais vaikštančius po gatves, įsižiūrėdavo į smulkiausius raštus bažnyčių suolų atlošuose ar skaičiuodavo anatomijos klaidas gotikinio stiliaus piešiniuose.

Pagaliau atėjo pietūs. Jie vėl valgė viešbutyje. Lilijana vos sugebėjo atpjauti gabalėlį savo kepsnio. Jis labiau priminė džiovintą jautieną. Gal tą trečią žvaigždutę jie ranka nusipiešė?

- Mielieji, - kreipėsi gidė į visus, - po pietų patrauksime į miestą Karlovi Varai. Greičiausiai užtruksime iki pat vakaro. Tik norėjau pranešti, kad į šią išvyką galite ir nevažiuoti – jūsų pasirinkimas. Lankysime tradicinio čekiško alkoholinio gėrimo, Becherovkos, gamyklą.

Lilijana pažvelgė į tėvus.

– Ar galiu nevažiuoti? Vistiek neleisit išgerti.

– Dar ko! Kol nebaigei mokyklos – nei lašo į burną, - sudraudė mama.

Lilijana mintyse pavartė akis.