Trys Dienos Prahoje

1.

Skambėjo varpai. Buvo vakaras, tamsu. Kai ji užsimerkė, blakstienomis nusirito pirmieji šalto lietaus lašai. Atodūsis išsisklaidė ore rūko pavidalu. Žmonės bėgo tolyn.

Jis priklupo prie jos. Suėmė, bandė pakelti. Ji neįstengė atsimerkti.

- Aš nemelavau, - sušnibždėjo jis į ausį. – Aš esu Liuciferis. Visur, kur einu, seka nelaimės, naikindamos žmones, vietas ir gyvenimą. Aš nešu blogį.

Ji negalėjo kalbėti, tik tyliai inkšti.

- Ar eisi su manimi? – paklausė Liuciferis.

Ji sudrebėjo.

*

Šviesų atsirado vis daugiau. Jos artėjo, artėjo, artėjo, trenkėsi į autobuso lango stiklą, nuslydo juo ir galiausiai liko kažkur tolyje.

- Mieli keleiviai, greitai pasieksime savo kelionės tikslą – Prahą, - per mikrofoną paskelbė gidė.

Ji nepajudėjo. Žvelgė pro langą. Stikle maišėsi jos veido atspindys ir tamsus Prahos peizažas. Bet naujos šviesos jau artėjo. Greitai jos užpildys erdvę, pasklis ir jau niekada nebedings. Miesto šviesos.

Po dešimties minučių taip ir nutiko – autobusas paniro į miesto šviesas, pravažiavo pora judrių gatvių ir sustojo greta pompastiškai išpuošto viešbučio. Baroko stiliaus, nusprendė ji. Ir vis dėlto trijų žvaigždučių, ne penkių.

- Lilijana, apie ką svajoji? Lipam, - tėtis uždėjo ranką jai ant peties.

Ji atsistojo ir paėmė savo juodą kuprinę nuo gretimos sėdynės. Jai pasisekė – tėvai visą kelionę sėdėjo kartu, o keleiviai rinkosi sėdėti su pažįstamais, tad ji gavo dvi vietas vietoj vienos.

Lauke buvo šalta – juk žiema – tad užsisegė striukę. Pūtė toks stiprus vėjas, kad Lilijana bemaž iš karto pajuto per nugarą perbėgant šaltuką. Kiti keleiviai dar turėjo iš autobuso šono susirinkti krepšius, bet ji be kuprinės daugiau nieko ir neturėjo, tad patraukė į vidų.

Deja, viduje dar teko palaukti. Kiekvienam keleiviui reikėjo užsiregistruoti, o gidė visur kišo savo nosį. Virš dviejų parų sėdėdama autobuse, sprausdamasi siaurame tarpe tarp dviejų sėdynių ir išeidama tik į degalinių tualetus, Lilijana dabar nenorėjo nieko daugiau, tik išsidrėbti plačioj viešbučio lovoj. Tačiau ir to gidė neleido – po valandos visi turėjo būti susiruošę keliauti per Prahos centrą.

Savo kambaryje Lilijana nutrenkė ant lovos kuprinę ir tik tada atsiminė, kad viduje telefonas. Pabandė įjungti televizorių. Ekranas nusidažė šlykščia sodria mėlyna spalva. Kiek kanalų perjungė, vaizdas vistiek rodė tą patį. Ji prisiminė paskutinę išvyką autobusu. Tada vyko tik į kaimyninę Latviją. Tai buvo klasės ekskursija, kelionė truko dvi dienas, šioji turėjo trukti tris. Tada turėjo ilgus plaukus, dabar jie tesiekia žandikaulį ir yra juodi it naktinis Prahos dangus. Tada šalia jos sėdėjo Beta. Dabar Betos jau niekada nebepamatys.

Lilijana pasidažė. Galbūt po ekskursijos suras kokią vietą, kurioje galima gerai praleisti vakarą? Galų gale, jau yra pilnametė, kad ir eina į mokyklą. Įleistų ir į naktinį klubą.

Valanda praėjo. Lilijana pasiėmė pinigus ir telefoną, užrakino duris. Tėvai koridoriuje ją pasigavo ir įspraudė į rankas sumuštinį.

- Turi valgyt, mieloji, - pašnibždėjo mama lyg gėdindamasi. – Atrodai kaip kaulas.

- Ačiū už komplimentą, - atsakė Lilijana ir atsikando. Tiesą sakant, jai patiko jausti lengvą alkį skrandyje – atrodė, kad geriau jaučia savo kūną, lyg šis nuo to taptų realesnis. Lyg iki tol būtų buvęs tik tuščias žodis, neapibrėžta mintis.

Gidė skaičiavo žmones it klasės auklėtoja savo mokinukus. Jiems atėjus, netgi subarė, kad vėluoja.

Grupė vorele patraukė į gatvę. Lilijana išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir pasitaisė kartu su sumuštiniu šiek tiek nuvalgytą lūpdažį.

Jie ėjo pro gatves, vis labiau ir labiau besipildančias žmonių. Priėjo dar vieną barokinį tortą, kuris pasirodė besanti muzikinis teatras ar kažkas panašaus – tiesą sakant, triukšmas gatvėje beveik nustelbė gidės balsą ir Lilijana suprato, kad ši išvyka tikrai nebus pati sėkmingiausia jos gyvenime.

Indėnai miesto aikštėje garsiai grojo ir dainavo, turistų būrys patraukė prie didelio pastato, primenančio bažnyčią, visi laukė, kol išmuš lygiai valanda, nes viršum didžiulio keisto paauksuoto laikrodžio turėjo kažkas išlįsti. Ir tikrai – išmušus valandai prasivėlė durelės viršuje, o medinės figūros ėmė slinkti ratu. Lilijanos manymu – ganėtinai neįspūdinga. Ji pastebėjo, kad aplink laikrodį taip pat stovi figūros. Jos lėtai judėjo. Lilijana įsižiūrėjo į vieną iš figūrų prietemoje, nelabai suprasdama, ką mato. Ji kažkuo skyrėsi nuo kitų. Staiga mergina suprato – judantis siluetas vaizdavo skeletą. Mirtis.

Kai laikrodis baigė mušti valandas, gidė nutempė grupę iki garsiojo Karolio tilto. Bežvelgiant į skulptūras ant tilto Lilijanai ėmė rodytis, kad viskas šiame mieste paauksuota.

Gidė dar kažką pašnekėjo, tuomet pasakė, kad ekskursija baigta, įdavė visiems popierinį miesto gatvių žemėlapį ir pasiūlė pasižvalgyti po miestą. Lilijanos tėvai patraukė tiltu.

- Lile, eini? – paklausė mama.

Nuo upės pūtė ledinis vėjas, Lilijana drebėdama susigūžė.

- O gal einam į kavinę? – pasiūlė.

- Lile, kavinės niekur nedings, o šito galbūt daugiau jau nebepamatysi. Einam.

Ir Lilijana nusekė iš paskos, drebėdama lyg šlapias šuo. Tiesą sakant, nors buvo žiema, šiek tiek lynojo. Lietus taip pat buvo ledinis.

Prie kitų skulptūrų grupavosi būriai turistų, darančių nuotraukas, tačiau prie šios nestovėjo niekas, tik vienas vyras. Per kraštą jis stebėjo upę ir miestą tolumoje. Šviesiaplaukis, maždaug trisdešimties. Jo žvilgsnyje kažkas buvo, kažkokia žydra rimtis.

Lilijana atsiliko nuo tėvų ir nejučia išsitiesė, pamiršusi, kad gūžėsi nuo šalčio. Nemąstydama, lyg vedama instinkto, ji patraukė prie skulptūros.

- Lile! – pašaukė mama. – Graži skulptūra, - parodė pirštu kaip tik į tą, prie kurios Lilijana ėjo. – Sustok, nufotkinsiu.

Lilijana pasisuko. Vyras dabar varstė ją akimis. Ji priėjo prie skulptūros, praeidama pro šviesiaplaukį, sustojo ir pabandė nutaisyti linksmą miną. Mama nuspaudė mygtuką telefono ekrane, blykstė apšvietė Lilijaną, akimirkai apakindama. Net nepažiūrėjusi į telefono ekraną Lilijana žinojo, kad nuotrauka siaubinga.

Kai pasisuko pažiūrėti, ar vyras tebestebi ją, rado tik tuščią sieną ir miesto panoramą tolyje. Nieko nuostabaus. Kas norėtų patekti į svetimų žmonių nuotrauką?

Grįžusi į viešbutį Lilijana sužinojo, kad rytoj pusę aštuonių jau turės būti atsikėlusi, nes tuo metu patiekiami pusryčiai. Visi planai naktinėti nuėjo perniek. Lilijana mylėjo gerą nakties miegą, kai niekas kitas nebeteikė džiaugsmo, tik miegas išgelbėdavo nuo kasdienybės. Todėl nusivalė makiažą ir krito į lovą.

*

Naktį sapnavo keistą šviesiaplaukį vyrą, matytą prie tilto. Jo ryškios, beveik levandų spalvos akys rėžė ją lyg peilis, atrodė tokios negailestingos, kad ji atsisėdo ant žemės, apsikabino kelius rankomis ir paslėpė veidą, bijodama, kad jos nenužudytų savo šalčiu. Bet tuomet, net ir būdama užsimerkusi, ji tarsi pajuto, kad žvilgsnis sušvelnėjo. Švelnus vyriškas balsas tarė:

- Nebijok.

- Negaliu.

- Juk nebijojai, kol nepažvelgiau.

- Bet tada pažvelgei.

- Aš užsimerksiu.

Ji pagalvojo.

- Gerai.

Ir Lilijana patraukė veidą nuo kelių, atsistojo ir apsidairė. Štai jis, šviesiaplaukis vyras – jis stovi, jo akys užmerktos. Dabar jo veidas atrodė švelnus, visai nepiktas.

Lilijana priėjo ir jį apkabino.