Sėdėjau prie žvakės viena sau ir staiga iš manęs išplaukė tai:
Kodėl tu manęs nemyli? Tu grubus, spygliuotas ir nenuspėjamas, visi ant tavęs užpyksta, tu atbaidai žmones. Tu nesuprastas. Jie tavęs “nepagauna”. Juk aš matau, koks esi iš tiesų. Spalvingas. Turtingas. Daugiasluoksnis, žmogiškas, šešėlinis, įdomus ir giliai viduje minkštas bei jautrus. Juk tu žmones atstumi su savo nuotaikų kaita, kai juos aprėki. Jie įsižeidžia, nenori bendrauti, vengia. Bet juk aš Tave suprantu. Aš nepykstu, kai tu užsidegi. Aš arba sugeriu arba žeriu ugnies tau atgal. Tu tyli. Tuojau atvėsti, nurimsti. Praeina minutė ir vėl galime kalbėtis, juoktis, apsikabinti. Aš MATAU tave. Ir jaučiu. Ir suprantu. Ir žaviuosi tokiu, koks esi. Ir labai myliu, nors nenoriu to pripažinti. Kodėl tu žiūri į tas, kurių nedomini? Kurios tavęs nesupranta? Arba nevertina ir išnaudoja. Juk aš čia. Kuri tave mato ir jaučia. Kuri visada šalia. Visada atleidžia. Palaiko. Dėl tavo gerovės kovoja. Kodėl nematai manęs? Kodėl nejauti, kad sielos viena kitos šaukiasi? Kodėl tu neatveri širdies tam, kas ištikrųjų tave myli ir brangina. Kodėl taip yra? Argi meilė neturėtų būti užkrečiama. Ar neturėtum jausti jos sklindančios iš manęs ir automatiškai atgal mane mylėti?
Atrodo, kad labai mane perpratai, labai pajauti, išduoda tai, kai sakai neverk. Aš fiziškai neverkiu, nebent viduje. Net šypsausi dirbtinai, o tu žinai, kad viduje verkiu ir sakai “nemeluok, aš žinau”.
Jei taip mane jauti, ar nejauti meilės? O gal jauti ir ji tau nerūpi. Kodėl jai neatsakai? Kodėl nesirenki žmogaus, kuris mylėtų tave net kitame gyvenime?
