Užsidarau mažam kambary, atveriu savo sielą ir nebetelpu tarp keturių sienų. Gabalais narplioju savo tris gyvenimus, nuo praeities iki ateities. Tiek daug jausmų ritasi per širdį ir taip sunku atpažinti tikrąją save...

Kiekviena prisiminimų dalis kankina ir glosto tuo pačiu metu. Praeitis šnabžda nuoskaudas, klaidinančias viltis; dabartis spaudžia, verčia kvėpuoti sunkiau, jausti kiekvieną akimirką; o ateitis, miglota ir nenuspėjama, traukia į nežinomybę. Noriu surasti savo balsą tarp viso šio triukšmo, suprasti, kas esu, kam priklausau, kur mano vieta. Bet kuo labiau narplioju save, tuo labiau viskas susipina, ir atrodo, kad išsivaduoti neįmanoma.

Ir vis dėlto kažkur giliai pradedu jausti mažą liepsnelę - viltį, kad net ir per painiavą galiu surasti kelią atgal.