Sakoma, kad pasaulyje gimsta žmonės su auksiniais šaukšteliais burnose, tai aš, be jokios abejonės, gimiau su rašikliu už ausies.
Kiek save pamenu, visada kūriau ir rašiau: trečioje klasėje, namų virtuvėje sužibėjau eilėraščiais apie debesėlius, gimnazijos suolą betrindama - rašiau užsakomuosius, informacinius straipsnius, dar ir eilėraščių paklodžių buvo, už kurias, gauti vienas kitas vietinio svarbumo apdovanojimai bei įvertinimai.
Išaugdama poeziją, stvėriau prozą: minkiau ją it molį, leisdama skaityti visiems, reaguoti visiems, o tada, priėjusi ribą, kai ir šios resursai man tapo, tarsi per maži, į dienos šviesą ištraukiau poeziją, pridėjau prozos likučius ir vualia - Germantė turi savo kūrybinį braižą bei stilių! 
Iki pat šios dienos mokausi rašyti, gilindama žinias, skaitydama bei įsiveldama į vieną kitą literatūrinę avantiūrą. 
Man rašymas privalo teikti malonumą, antraip, kokia iš to nauda, ar ne?