
Lunarija
Kartais praeina tiek laiko, kad pamiršti, koks stiprus gali būti net vienas žvilgsnis į tavo žodžius. Vienas skaitytojas, kuris ne tik skaito, bet jaučia – pyksta ant veikėjų, bijo dėl jų likimo, šypsosi kartu su jais. Tarsi jie būtų tikri. Tarsi jų pasaulis iš tiesų gyvuotų. Ir tuomet supranti – ne, dar nevėlu. Dar verta rašyti. Nes kažkur, už ekrano šviesos, kažkas keliauja šalia, puslapis po puslapio. Nors kelias iki pabaigos vingiuotas ir ne visada lengvas, kiekvienas jūsų žingsnis kartu – man yra didžiausia dovana. Ačiū, kad skaitote. Kad jaučiate. Kad pasiliekate. O jei dar tik svarstote prisijungti – kviečiu jus į šį pasaulį, kur žodžiai virsta likimais, o veikėjai tampa daugiau nei raidėmis. https://www.wattpad.com/story/390091068-dvisiel%C4%97-i-dalis