Lunarija

Žinau, kad ji nebegrįš. Tiesiog žinau.

Hiiii! Thanks for reading The Blood Witch and The Tethered Soul ☺️ thanks for the follow, too! Hope you liked my stories ♥️✨

Tuo pačiu ir smagu, ir truputį pikta, kad kai kurie iš jūsų skaito mano istoriją vidury nakties. Vienu atveju atrodo gerai, vadinasi, taip įdomu, kad sunku sulaukti kitos dienos, o kitu – juk miegoti reikia, o ne skaityti!
          
          Bet rimtai, didžiulis ačiū visiems, kurie vis dar čia, skaito kiekvieną skyrių. Niekada nesitikėjau, kad tokia ilga istorija dar sulauks tiek dėmesio. Jūsų palaikymas man labai svarbus. ❤

Rašydama vis dažniau pagalvoju, kad mano istorija šiek tiek skiriasi nuo daugumos. Ne tuo, kad yra kažkuo geresnė, tiesiog dažniausiai autoriai pasirenka pasakojimus, kuriuose pagrindinė veikėja kovoja, stengiasi ir leidžiasi į mūšius dėl mylimojo, bet retai dėl kažko kito.
          
          Žinoma, tai natūralu, juk viena pagrindinių mano veikėjų dar vaikas, tad apie jokį mylimąjį net negali būti kalbos. Tačiau ji ne vienintelė svarbi figūra, pastaruoju metu kaip tik beveik apie ją nerašau. Mano istorijose veikėjos kovoja ne tik dėl mylimo vyro, bet ir dėl visai kitų priežasčių: šviesesnės ateities, pasirinkimų, netgi dėl savo šeimos.
          
          Šiandien dažnai dominuoja istorijos apie veikėjus, kurie neturi nei vaikų, nei tėvų, ir daugeliui skaitytojų tai jau ima pabosti. Ne kartą esu mačiusi nusiskundimų, kad knygos tampa pernelyg panašios – perpildytos vulgarių scenų, tarsi veikėjai be savo mylimųjų neturėtų jokio gyvenimo. Prie to prisideda ir nuolat kartojamas pagrindinės veikėjos tipažas: uždara, užsispyrusi, nekenčianti suknelių kietuolė, bet dažnai perteikta taip paviršutiniškai, kad vietoj simpatijos kelia tik susierzinimą. Atrodo netgi pats moteriškumas tampa trūkumu – parodysi švelnią pusę, vadinasi, esi silpna.
          
          Ar tikrai taip blogai rašyti apie švelnias veikėjas? Niekada nesivaikiau madų ir to daryti neketinu. Man švelnumas atrodo stiprybė, o ne trūkumas. Todėl rašysiu tai, kas artima man pačiai, tokias istorijas ir tokius veikėjus, kurie man iš tiesų rūpi.
          
          https://www.wattpad.com/story/400537103-dvisiel%C4%97-ii-dalis

Kaip greitai gali pasikeisti nuotaika. Vos šiandien ryte galvojau, kaip viskas beprasmiška, daugiau nebenoriu taisyti tos kvailos istorijos, kiek dar galima stengtis dėl nieko... O štai dabar su malonumu taisau kiekvieną sakinį, ir visai nesvarbu, kad ta istorija nenukeliaus toliau už Wattpad’o ribų. Juk jau daugiau nei pusė pataisyta, negi pusiaukelėje sustoti?

Hiiiii! Thanks for reading Bloodlines: The Blood Witch! Did you like the ending? ☺️✨

Ačiū, kad įsidėjote mano knygą į savo reading list’ą! 

Ačiū už follow! 

Labas, žinau, kad tu esi užsiėmusi ir turi krūvas darbų, tačiau gal gali paskaityti mano knygą ,,SNAP: Boarding school"? Man labai reikėtų patyrusio rašytojo proto. 
          Suprantu, kad galite ir nenorėti, todėl tikrai neverčiu. Galite laisvai atsisakyti. 
          Gero vakaro!

Kartais praeina tiek laiko, kad pamiršti, koks stiprus gali būti net vienas žvilgsnis į tavo žodžius. Vienas skaitytojas, kuris ne tik skaito, bet jaučia – pyksta ant veikėjų, bijo dėl jų likimo, šypsosi kartu su jais. Tarsi jie būtų tikri. Tarsi jų pasaulis iš tiesų gyvuotų.
          
          Ir tuomet supranti – ne, dar nevėlu. Dar verta rašyti. Nes kažkur, už ekrano šviesos, kažkas keliauja šalia, puslapis po puslapio.
          
          Nors kelias iki pabaigos vingiuotas ir ne visada lengvas, kiekvienas jūsų žingsnis kartu – man yra didžiausia dovana. Ačiū, kad skaitote. Kad jaučiate. Kad pasiliekate.
          
          O jei dar tik svarstote prisijungti – kviečiu jus į šį pasaulį, kur žodžiai virsta likimais, o veikėjai tampa daugiau nei raidėmis. 
          
          https://www.wattpad.com/story/390091068-dvisiel%C4%97-i-dalis