𝐑𝐈𝐕𝐉𝐄𝐑𝐎𝐒 𝐏𝐀𝐒𝐋𝐀𝐏𝐓𝐘𝐒

𝟓

• death is not a lover. oh yes, she is. •

Po dviejų mėnesių; rugpjūčio 3 diena/prologo laikas

Sabina Laru šveitė delnus, kol oda tapo ryškiai rausva.  Norėjo jausti, kaip po karštu vandeniu ji ištirpsta it deginanti lava. Nors kraujo matyti nebebuvo, mergina jį vis vien jautė. Saldus geležies kvapas spaudė smegenis; kraujo lipnumas bandant judinti pirštus kėlė šleikštulį.

–Tau viskas gerai,- sušnibždėjo savo atvaizdui veidrodyje;  tekantis vanduo, skandino ir taip tylų Sabinos balsą.–Tau viskas bus gerai.

"Mes monstrai" – pamanė.

Jos nebėra. Ji negyva.

Sabina nė negalėjo pagalvoti apie tą momentą kai pravers duris; rodos norėtųsi pratūnoti čia visą likusį gyvenimą.

Iki šios akimirkos ją vedė labai ilgas kelias.

Banalus klausimas, kur pradėti?

Akivaizdus atsakymas būtų, kai sutiko Selestę. Bet sutiko ją šimtus kartų, iki tol, kol sutiko iš tiesų. Kasdien prasilenkdavo mokykloje, tame pačiame koridoriuje, ant tų pačių laiptų, beveik nežvilgteldamos viena į kitą, nesirūpindamos viena kitos egzistencija. Bet Selestė egzistavo. Egzistavo kaip kažkas nepasiekiamo, svyruodama mokyklos koridoriuose kaip svajonė. Ar saldus sapnas.

Sabina žinojo Selestę Ševrolė. Visi žinojo Selestę Ševrolė. Sabinos ji nedomino, tačiau buvo graži pažiūrėti; kaip kiniškas porcelianas indaujoje – apžiūrėk, bet neliesk.

Matė ją mieste, už mokyklos ribų šimtus kartų. Matė ją įeinančią į ledainę, kurioje už keletą eurų padėdavo dirbti būdama keturiolikos. Matė ją su draugais besiilsinčią prie viešojo baseino, kvailiojančią su Fransua ir besimėgaujančią saule, kai tetai Farehai pagelbėdavo jos valymo pamainoje. Selestės stebėjimas buvo tarsi žvilgtelėjimas į kitokį gyvenimą. Gyvenimą, kurį galėjo turėti ir Sabina Laru, jei būtų gimusi ne tokia "maišyta", ne tokia neturtinga, ne tokia ji.

Selestė buvo viskas, kuo nebuvo Sabina. Visiškai balta ir cinamono atspalvio plaukais, populiari ir tikra širdžių daužytoja. Akimirką, kai ji įžengdavo į kambarį, buvo galima jausti, kaip visi įsitempia. Sabina nepažinojo jos. Nežinojo nė menkiausio suknisto dalyko.

Netrukus Sabinos motina ištekėjo už įtakingo ambasadoriaus Monake. Nuo tada Sabinos ir jos šeimos gyvenimas ėmė keistis. Netgi drįsčiau pasakyti, kad itin greitai. Iš žemesniosios klasės kilo į aukščiausiąją; didžiausias gyvenimo šuolis, supurtęs šeimą ir iš josios lizdo išmetęs brolį. Po kelių savaičių Selestė koridoriuje jau mestėldavo nerūpestingą 'Salut'. Po mėnesio mama nupirko vardinę suknelę (nelabai tuo metu rūpėjo blizgančios suknytės, bet tokia prabanga pirmąkart gyvenime buvo ypač malonus ir nepamirštamas įvykis). Po dviejų mėnesių buvo pakviesta į Ševrolė palikuonės gimtadienio šventę.

*

Ji pirštuose pasukiojo cigaretę, prieš įtraukdama dūmus pro rausvai dažytas lūpas. Pasuko galvą tiesiai į Sabiną. Išpūtė. Ištiesė šviesiaplaukei.-Nori?

-Atsiprašau,-tarė Sabina.-Aš nerūkau.

-Supratau,-Selestė pakreipė galvą. Jos žvilgsnis buvo smalsus.

Mažai ką Sabina ir težinojo, kaip viskas pasikeis po kelerių metų.

Ji pamanė, viskas, dabar ta vieta, kai Selestė gūžteli pečiais, nusisuka, grįžta prie cigaretės ir ją ignoruoja.

Taip baigdavosi visi jų susidūrimai. Trumpesnis nei trisdešimties sekundžių pokalbis ir jos grįždavo atgal į savo Saulės sistemas ir likdavo savosiose planetose. Bet šįkart Sabina nesiruošė grįžti. Ji vis dar norėjo likti toje sušiktoje viloje, pilnoje prakaituotų, girtų, hormonų valdomų paauglių, kur vienintelis blaivas žmogus, apart jos pačios, stovėjo tiesiai prieš akis.

Turbūt Selestė irgi nepanoro grįžti į savąją planetą, nes atsisukusi šyptelėjo. Perėmė cigaretę į kairiąją ranką ir dešiniąją ištiesė Sabinai.-Selestė Ševrolė. Manau niekada taip ir nesusipažinome.

Sabina paspaudė jos ranką.

-Nežinau ar žinai mano vardą,-tarė.-Bet būtų maloniau jei vadintum Sabina.

-Sabina?

*

Selestė nebebuvo tik nepasiekiama svajonė – merginos tapo geriausiomis draugėmis. O gal net kažkuo daugiau. Arba bent jau abi to tikėjosi.

*

-Suradai mane,-šyptelėjo Selestė Adelaidė Ševrolė, žvelgdama į šviesiaplaukę merginą.

Selestės skruostu tekėjo kraujas, kuomet kalbant judino lūpas. Kažkada buvusias švelnias ir putlias, o dabar nukramtytas iki kraujo - nerimo padarinys.

-Visada surandu,-isteriškas kūkčiojimas trukdė Sabinai kalbėti.

Jos rankos buvo permirkusios tamsiai raudonu krauju; tokiu pat krauju, koks tekėjo ir jos pačios venomis. Bet šįkart jis priklausė prieš ją gulinčiai merginai.

-Surask mane dar kartą.

-Surasiu. Prižadu,-verkdama ji nusišypsojo Selestei ir nuo veido patraukė krauju sulipusius plaukus, paskutinį kart paglostydama merginos veidą.

-Aš atsiprašau, labai atsiprašau,-šnibždėjo Sabina.-Atsiprašau Sele, aš nenorėjau.

Sabinos Laru akys buvo raudonos nuo ašarų, kurios plėšė ją iš vidaus it galingas uraganas.

-Nesijaudink, man neskauda. Niekada neskauda, kai esu su tavimi.

Staiga laukiamiausias vasaros vakarėlis tapo kraugeriško nužudymo vieta.
Tik tak. Laikas bėga velniškai greitai ir saulėtasis rojus virsta į pragarą, kokio niekas neregėjo net baisiausiame košmare.

net metai nepraėjo?? siaubas, kaip keista vėl rašyt! hahah
atsiprašau, kad dingau lyg į vandenį. net pati negalvojau, jog vėl rašysiu apskritai ir tęsiu šią knygą, bet here we are. tikiuosi, kad dar liko skaitytojų, nes pasistengsiu reguliariai vėl švystelt į eterį xx

bisous bisous babes