𝟐

32 10 4
                                    

-Bonne matin,-teta Antuanetė apkabina Odetės pečius

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.

-Bonne matin,-teta Antuanetė apkabina Odetės pečius.
-Bonne matin, tante,-mergina pakšteli į rausvus Antuanetės skruostus ir nieko nelaukusi pažvelgia į Noelį.
Jis jau stebi Odetę. Kiekvieną jos žingsnį. Kiekvieną mirksnį. Kiekvieną šypsnį. Klausosi kiekvieno jos ištarto žodžio.
Mergina prisėda prie pusryčių stalo, šalia savo seserų ir mamos. Ji vis dar nenuleidžia žvilgsnio nuo Noelio. Jis visuomet atrodo gerai. Lininiai marškiniai, lengvai krintantys Noelio krūtine, šortai ir įspiriamos espadrilės. Vaikinas prasisega dar vieną marškinių sagą ir atraitoja rankoves iki alkūnių. Karštis šį rytą Monake nepakeliamas. Ji džiaugiasi, kad jo tamsūs saulės akiniai nerūpestingai numesti ant stalo, šalia stiklinės, pripildytos greipfrutų sultimis. Niekas neužstoja jo rusvų akių ir ilgų blakstienų, nušviesintų negailestingos saulės.
Leonė paduoda Odetei lėkštę crêpes. Tai viskas ko ji norėtų šįryt. Saulė, šeimos vėlyvi pusryčiai, jos mėgstamiausi blynai su aviečių džemu, lengva suknelė ir svarbiausia - vaikinas, sėdintis priešais ją.
Jis šypteli ir Odetė atsistoja nuo stalo.
-Trumpam atsiprašysiu,-sumurma ir nueidama klausosi ką pasakys jis.
Mergina kiek bėgteli ir užsukusi už vilos, krenta į švelnią žolę. Ji nusijuokia, kai išvysta atskubantį vaikiną.
-Pasiilgau tavęs,-jis krėsteli šalimais Odetės.
Noelio veidą gaubia persikų medžių šešėliai. Kokia paprasta ir rami akimirka daro ją laiminga. Nors gimė su auksiniu šaukštu burnoje, Odetė buvo ragavusi realaus gyvenimo sunkumų. Deja, dažniausiai ryškios Monako šviesos apakindavo merginos akis ir ta realybė greitai užsimiršdavo. Laimei jos širdyje vis vien lieka žmogiškumo. Bent jau retkarčiais.
Odetė ir Noelis visad buvo labai artimi. Tik ne visada suprato, kad juos sieja ne tik šeimyninė meilė. Ir tą šiltą vasarą tikrai nenorėjo sukurti santykių, kurių likimas buvo aiškus nuo pat pradžių, bet palikti vienas kito šilkinius patalus naktį darėsi vis sunkiau ir greitai išsivystė priklausomybė vėl pajusti tų pačių lūpų skonį.
Noelis vėl pabučiuoja jos kaklą.
-Noeli, manau mums reikia grįžti,-įkvėpia Odetė.-Turbūt jie jau pasigedo mūsų.
-Velniop, Ode, jie gali palaukti.
-Aš rimtai, dar ims kažką įtarti. Pats žinai, kad teta Selin nepraleis nė vienos detalės pro akis.
-Dabar ji turbūt smaginasi vilos tualete su ispanų milijardieriumi. Jai bus nusispjaut, jeigu ir pamatys.
Mergina atsargiai stumteli Noelį.
-Juokauji?-jis pirštais perbraukia plaukus.-Man jau užkniso. Esam priversti slapstysis ir nuolat žvilgčiot pro petį. Atsibodo! Noriu pabučiuoti tave prieš visus, noriu pasakyti, kad tu mano mergina.
Odetė giliai įkvėpia. Ji suprato, kad ateis toks momentas. Tik niekada to nenorėjo. Ypač šįryt, kai pamiršo visas problemas.
-Rimtai nori tiesiog nueiti ir pasakyti, va, mes su Odete visus metus miegam kartu? Noeli, suprask tiesą. Čia ne mūsų svajonių pasaulis. Šeima išsižadės mūsų. Būsime jų gėda. Pusseserė miega su  pusbroliu. Kur tai matyta? Prarasime viską!
-Turėsime vienas kitą.
-Niekam tai nerūpės. Aš bijau, Noeli! Myliu tave, bet negaliu to padaryti. Galėjai aną vasarą neatsakyti į mano bučinį!
-Visai nesigailiu, kad tai padariau. Pastarieji metai buvo geriausi mano gyvenime.
Ji pakedena plaukus, kuriuose pilna žolių bei mažyčių pievos gėlių ir atsistoja pasitvarkydama suknelę. Nusivalo Noelio bučinius nuo lūpų. Tikisi, kad teta nepastebės įsižiebusios meilės Odetės akyse. Tik viena bėda - Selin visuomet sužino viską ir paskalos iš jos lūpų sklinda greičiau už viską. Deja, bet nieko nėra tyriau už pirmos meilės raudonį ant saulės nubučiuotų žandų. Tai galėtų pastebėti kiekvienas.
Viena menka akimirka ir romantiškas atitrūkimas nuo šeimos persimaino į visai nenorimą pokalbį. Odetė niekad nemėgo įtampos ar nemalonios atmosferos, tad stovėjo nusisukusi nuo Noelio. Vis vien girdėjo kaip atsistoja ir sagstosi marškinių sagas. Norėtų pažiūrėti į jo veidą, pamatyti kaip jis jaučiasi, bet principai neleidžia.
-Ar tu siūlai viską baigti?-šviesiaplaukė apkabina savo pečius ir nuleidusi akis, apžiūrinėja suknelės nėrinius. Dabar žiūrėtų bet kur, tik ne į jo akis.

nauja dalis jau čia, bet per daug nesitikėkit sulaukt kitos :D jos nėra jau du mėnesius, kaltinkit mano tingėjimą ir negailestingus mokytojus

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.

nauja dalis jau čia, bet per daug nesitikėkit sulaukt kitos :D jos nėra jau du mėnesius, kaltinkit mano tingėjimą ir negailestingus mokytojus.
o iš tiesų, labai ačiū, tiem kas skaitot mano darbus!!
myliu jus visa visa širdimi 🙏🏼💘
P. S. būtų be galo malonu sulaukti kokios nors nuomonės komentaruose :**

𝐑𝐈𝐕𝐉𝐄𝐑𝐎𝐒 𝐏𝐀𝐒𝐋𝐀𝐏𝐓𝐘𝐒Where stories live. Discover now