ISTORIJOS MOKYTOJAS

-20-

- Mus įtaria mano viena klasiokė, - žiūrėjau jam tiesiai į akis, jis persibraukė ranka plaukus ir atsistojęs susiėmė tarpuakį kažką galvodamas. Sumurmėjo kažin ką po nosimi, bet nesugebėjau išgirsti. Priėjęs prie durų jas užrakino, o tada atsistojo prieš mane, tarp mano kojų. 

- Kas ir ką ji sakė? - jis savo delnais suėmė manuosius. Šyptelėjau. Ne dėl esamos situacijos, bet dėl... Stovime užsirakinę klasėje lyg abu būtume mokiniai įsliūkinę į nenaudojamą kabinetą. Man patiko jausti jo šilumą, jo odą ant savosios.

- Kris. Sakė pastebėjo tavo perdėta rūpestingumą man ir visokius šyptelėjimus. Neva gaunu gerus pažymius už tai, kad su tavimi miegu, - jis kelissyk linktelėjo.

- Hm... 

- Greisai, ji sakė, kad jei mes nebaigsim... Apie tai sužinos visa mokykla, o tada galas tiek tau, tiek man. Abejoju ar kas nors apskritai patikėtų ja ir dar vienu jos skleidžiamu gandu, tačiau tai tikrai atkreiptų dėmesį... - mykščiais jis paglostė man delnus.

- Tuomet dažniau nusišypsosiu ir kitoms, - vangus jo šmaikštumas slėpė nerimą. - Niekas nesužinos, pasirūpinsiu tuo. Tu taip pat. Tiesą sakant apie visą tai būčiau norėjęs pasikalbėti penktadienį, bet ką gi. Pokalbio pradžią apturėsim dabar...

- Tu turi mažiau šypsotis, - pratariau, o jis atsakydamas išsiviepė. Sukrizenau, jis taip pat. - O aš pasistengsiu mažiau tave nužiūrinėti per pamokas.

- Hm... bet man taip patinka matyti, tavo gerėjimąsį mano stiliumi ir plaukais.

- Narcizas.

- Tikrai taip, - jis mirktelėjo viena akimi ir nykščiu vėl pradėjo sukti apskritimus man ant delno. - Susitikimas tą kart kavinukėje buvo pirma klaida, žinoma ji mus įtarinėja ne dėl to, bet miestas pakankamai mažas. Nežinau kodėl tą dien nesusimąsčiau, jog mus galėjo užklupti jau tąkart... 

- Aš taip pat nesusimąsčiau...

- Ką nors sugalvosim, pažadu. Pradžiai - daugiau jokių slaptų žvilgsnių ir nepaisant to, jog žinau, kad į kabinetą ateini dar pertraukos metu tam, kad pabūt tyloje - nebedaryk taip.

- Akivaizdu... Kuo mažiau įtartino elgesio.

- Taip... o pas manęs į mašiną įsėsi aikštelėje už parduotuvės, arba prie gretimų būtų. Mano mašinos langai užtamsinti, o ir pačios aikštelės pakankamai nuošalios.

Kelissyk linktelėjau. Nervinausi ir nė nepajaučiau, kaip stipriai kandžiojau apatinę lūpą iki kol jos švelniai, nykščiu, nepalietė Greisas, jog liaučiausi.

- Viskas bus gerai, nesinervink, - jis šiltai šyptelėjo. Atsakiau jam tuo pačiu.

- Vakar mokiausi, pasiūlymas išsitaisyti trejetą dar galioja?

- Na žinai... Jog sudarytume tinkamą įvaizdį turėčiau prieš visą klasę pasakyti, kad  labai tavim nusivyliau, - jis vėl mirktelėjo ir sukrizeno. - Žinoma tebegalioja. Lapelį turi?

Linktelėjau, jam atsitraukus nuslydau nuo suolo ir atsisėdau ant kedės iš kuprinės išsitraukdama sąsiuvinio lapą ir tušinuką. Jam pasakius klausimą išsyk parašydavau atsakymą ir sudvėjojau tik keliose vietose. Vakar vakare prievartavau sąsiuvinį iki paskutinio fakto tol, kol viską išmokau. Atidaviau lapelį, o jis greitai viską peržvelgęs raudonu tušinuku apačioje parašė „10".

- Tobula.

- Labai Jums ačiū, jog leidote pasitaisyti, - šyptelėjau. - Jūs tikrai šaunus mokytojas.

- Sakai šaunus mokytojas? - padėjęs lapelį ant savo stalo priėjo prie mąnojo ir pasirėmė į jį rankomis. Ji buvo labai arti. Suspurdėjo širdis. - Ar šis šaunus maokytojas gali vėl paskubėti ir pabučiuoti tave?

Šyptelėjusi linktelėjau, o jis priglaudė savo lūpas prie manūjų. Švelniai, aistringai... Atrėmiau delnus į jo tvirtą krūtinę, pirštuose gniauždama jo marškinius. Manyje liepsnojo ugnis. Vieną delną jis panardino mano plaukuose ir švelniai suėmęs patempė žemyn taip dar labiau atlošdamas mano galvą, vos vos pražiodydamas ir savo liežuviu ismuko vidun. Švelnios jo lūpos derėjo su tvirtais jo pirštais mano plaukuose. 

- Eikš čia, - jis atsitraukė kviesdamas mane, jog išlysčiau iš už suolo ir ateičiau šalia jo. Taip ir padariau. Jis suėmė mano klubus ir švelniai kilstelėdamas pasodino ant suolo atsistodamas man tarp kojų. Jam besišypsant ir pradėjus atsisagstyti pirmas kelias marškinių sagas - išsigandau.

- Viskas gerai... Šiandien tik bučiniai, nieko daugiau... - jis sustojo ties ketvirta saga ir pakštelėjo į lūpas ir prisilenkė prie ausies. - Nebent pati paprašysi, Lote... O man tiesiog velniškai karšta...

Iškvėptas karštas oras dar labiau audrino. Atsidaviau jam, o jis įsisiurbė man į kaklą, saldžiais bučiniais nužerdamas odą. Sukandau dantis. Jam prisilietus lūpomis prie jautresnės kaklo vietos nebesulaikiau tylaus atodūsio. Tarp bučinių išgirdau krizenimą. 

- Žinojau, kad neatsilaikysi tyliai, - nesuteikdamas progos man atsakyti vėl įsisiurbė į lūpas, o aš pasinaudojau proga prisiliesti prie atidengtos nuogos jo krūtinės odos. Jis buvo karštas. Visomis prasmėmis. Atsitraukęs jis pakštelėjo man į dešinį skruostą ir šyptelėjo.

- Man ne kaip sekasi neskubėti... Pritardama nusijuokiau ir užsagsčiusi marškinius pabučiavau jį į skruostą ir atsisveikinusi išėjau iš kabineto. Mažiausiai tikėjausi sutikti, į priešais esančią sieną, atsirėmusią Kris.

---