Viltis

I

Ėjau lėtai ir atsargiai. Tarytum mane kas sektų. Stengiausi nesidairyti aplinkui, ėjau tiesiai ir akis nuleidusi į taką. Stebėjau kaip mano batai vis atsimuša į žemę, mano kvėpavimas buvo gilus. Buvau susikoncentravusi į kelią. Buvau pikta ir užvaldyta pykčio. Iškėliau savo rankas į viršų ir iš visų jėgų tėškiau savo elementą į dangų, tačiau nei nepažvelgusi į jį ėjau toliau. Miške kuriame buvau, nesigirdėjo nei trakštelėjimo, tai mane kiek gąsdino, tačiau stengiausi užgniaušti baimę.

Staiga už manęs pasirodė didžiulis padaras kuris savo gleivėmis teršė man kelią. Iškviečiau ugnies elementą, kurį paveldėjau iš mamos. Iš visų jėgu jį paleidau į demoną. Šis nuskrido atbulas toliau nuo manęs.

-Arresto Momentum! - sušukau aš. Buvau ragana, kuri mokėjo beveik visus kerus. Demonas negalėjo pajudėti iš vietos. Mane tai tenkino. Vis tiek neketinau jo užmušti.

Su savo aukštakulniais užspaudžiau jam gerklę ir iš kuprinės išsiemiau virvę. Pririšau jam prie kaklo ir tempiau jį per mišką.

Priėjau prie akademijos vartų. Lauke nieko nebuvo, buvo šviesu tačiau nesimatė jokio mokinio ar mokytojos. Staiga demonas pradėjo judėti todėl nedelsiant jį turėjau pristatyti direktorei.

-Alohomora. - sušnabždėjau aš. Vartai sunkiai atsidarė. Tempiau šį padarą iki pat kabineto.

-Sabrina... - direktorė stovėjo apakusi. Netarusi nei žodžio išlaisvinau demoną iš virvių. Šis atrodė sutrikęs, nesuprantantis kas dedasi. Kaip tokį galingą padarą galėjo įveikti paprasta penkiolikmetė mergina?

-Atsiprašau, tačiau turėjau jį sumedžioti. Vaikščiojau po mišką, tačiau jis išniro iš niekur.  - šyptelėjau aš. Tiesą sakant tik norėjau sužinoti ar dar prie akademijos klaidžioja tokie padarai ir ar jie vis dar mane seka, bet negalėjau to sakyti direktorei ar tėvams.

-Viskas gerai. - tarė Alisa. -Depulso! - šūktelėjo ji, o iš demono liko tik pelenai. -Tavo tėvai šiandien atvažiuoja. - mirktelėjo ji man. Stengiausi dabar pat neapsiverkti iš laimės.
•••

Šiek tiek supažindinsiu jus su nauja šv. Orėjaus akademijos sistema. 

Kuomet mano tėvai, bei jų draugai sukėlė karą prieš demonus, pastarieji tapo protingesni. Metai bėgo, vaikai augo, o tėvai seno, sistema taip pat keitėsi. Šarlotė atsistatydino, todėl jos vietą perėmė galinga ragana Alisa.

Ji nuo pat mažens mane saugojo ir stengėsi, jog man nekiltų pavojaus. Ji mane mokino kerų, kurie sustiprintų mano galias, bei mano sugebėjimus. Ji mokino mane užsiimti juodąją magiją, kuri akademijoje yra grieštai draudžiama, tačiau mano saugumas buvo visiems svarbus. Todėl būtent mane ji to mokino.

Akademijoje gyvenu nuo septynerių metų, visi mes čia esame nuo septynerių. Vaikų tėvai kurie nebijojo dėl jų saugumo, juos čia perkels kitą savaitė, kuomet jiems sukaks šešiolika ar penkiolika metų. Tačiau dauguma negalėjo rizikuoti. Demonai puola visus, kurie sužino, jog gimė dukra ar sūnus. Jie ieško būtent manęs, dėl to kas nutiko prieš daugiau nei septyniolika metų. Tačiau Alisa mane saugiai paslėpė po užmaskavimo kerais. Kaip ir minėjau, demonai tapo protingesni.

Stengiausi kiek įmanydama apasaugoti visus esančius akademijoje, tačiau nuolatiniai demonų atsiradinėjimai stebino net ir mokytojus. Mano tėvai mane saugo taip pat kaip Alisa. Jie mane myli ir aš tai vertinu iš visos širdies. Neleisiu, jog tai nueitų veltui.

•••
-Šaunu. Tuomet einu į savo kambarį laukti jų. - išsišiepiau Alisai. Tėvų nemačiau keletą metų dėl tam tikrų aplinkybių.

Ėjau per kolidorių, kuriame buvo tuščia. Buvo savaitgalis, todėl visi sedėjo savo kambariuose.

Užlipusi į savo kambarį stengiausi nusiraminti, bet mano emocijos ėmė viršų. Labai jų pasiilgau. Tėvai reiškia man labai daug šiam kvailam pasaulyje. Pasaulyje kuriame nėra nei gėrio, nei blogio, nei to mažo viduriuko, tiesiog visi ėjo už save ir už savo norus. Niekada netikėjau, kad yra dvi pusės. Tai tiesiog visada man atrodė kvaila, bei nepaaiškinama.