Viltis

II

-Bet prižadu, jūs nemirsite. Nei viena iš jūsų. - Alisa buvo garantuota.

•••
Mano tėvai išvažiavo namo. Tėtis ieško vilkolakio nuodų. Stengiausi negalvoti apie blogiausia. Gulėjau savo lovoje. Minčių galvoje buvo labai daug. Norėjau pabėgti, galbūt nueiti į mišką ir išsilieti, bet turiu likti stipri, jei noriu išgyventi ir jei noriu, jog mano mama išgyventų taip pat.

Niekada nenorėjau mirti. Galbūt dingti, būti paprasta, bet mirtis manęs nevyliojo, nors ji mane seka labai ilgai. Net ir dabar mano gyvybė, taip pat ir kitų per mane kaboja ant mažo siūlo, o tai tikrai žudo mane. Nenorėjau, kad mano tėvai mane matytų silpną ir pažeidžiamą, jie kovoja už mane ir kovojo kai dar buvau visai ką tik gimusi.

Atsisėdau lovoje ir perbraukiau savo plaukus, kuriuos paveldėjau iš mamos. Užsimerkiau ir bandžiau likti rami. Turiu problemų su savo jausmas, bei emocijomis, tvardytis man nelabai pavyksta, todėl dažnai išeinu į mišką išlieti susikaupusių minčių.

Galų gale atsistojau, jaučiau kaip mano venomis teka kraujas, nežinau ar tai normalu, bet tai jaučiu jau nuo tada kai buvo likęs mėnuo prieš gimtadienį. Tuomet buvo pilnatis, gal tai mane paveikė.

Pažvelgiau į veidrodį. Iš veido buvau panaši į tėtį. Ryškios mėlynos akys, bei maža nosis buvo tėčio. Veido bruožai taip pat. Visuomet grožėjausi tuo. Tai man suteikė komforto, žinojau, kad esu panaši į savo herojus. Bet labiausiai nekenčiau savo figūros. Buvau žema, bei atrodžiau vyresnė negu turėčiau. Visi sakė, kad mano kūno sudėjimas buvo kaip mano močiutės, kurios niekada nepažinojau, bet visuomet ją turėti troškau.

Staiga mano akyse pasirodė liepsnos. Nesupratusi pasitryniau jas, tačiau jos liko tokios pačios. Pažvelgiau į savo rankas, jose pasirodė liepsnelės, išsigandau dar labiau.
Sunerimusi išbėgau iš kambario.

Bėgau per jau tamsų koridorių. Jau buvo naktis, todėl stengiausi bėgti kuo tyliau. Pribėgusi direktorės kabinetą nei nepasibeldusi įėjau pro jį. Alisa dar nemiegojo. Ji pakilo nuo stalo, stebėjo mano veiksmus.

-Aš... Aš nesuprantu, kas man darosi? - sunerimusi paklausiau jos. Alisa užvertė dokumentus kuriuos skaitinėjo ir greitai pribėgo prie manęs. 

-Kas nutiko? - paklausė ji. Pasižiūrėjau dar kartą į savo rankas, tačiau jose jau nieko nebebuvo. Pribėgau prie veidrodžio, bet ir mano akys buvo vėl mano.

-Alisa... Man baisu. Man pasirodė, jog mano akyse yra ugnelės, taip pat kaip ir rankose. - stengiausi nepravirkti šalia jos. Juk aš stipri.

-Sabrina, tau nepasivaideno, - Alisa skubiai pribėgo prie savo dokumentų. -Aiškinausi ilgai viską, visus įmanomus būdus kaip jus išgelbėti, bet tavyje yra per daug susikaupusio elemento. Kai tu jo nenori išlaisvinti, jis nori ištrūkti pats. Jo negalima užgošti, tau negalima atsisakyti jo išleisti, kitaip, tu gali save pačią nužudyti. - ji paaiškino viską labai greitai, tačiau aiškiai.

-Bet juk pati sakei, kad man reikia ilsėtis, jeigu aš jį išlaisvinsiu, neturėsiu jėgu savo gimtadieniui. Nužudysiu jus visus. - paėjau kelis žingsnius atgal.

-Tau skauda? - paklausė ji, jos akys nerodė nieko gero.

-Ką...? - nesupratau jos klausimo.

-Ar tau skauda kai laikai elementą savyje? - ji buvo pasimetusi, tarytum tai kažką turėtų reikšti.

-Man neskauda, tačiau jaučiu savo pačios kraują tekant venomis. Žinau tai keista ir skamba kvailai, bet...